Kardinolas Scola: tikinčio pasauliečio identitetas tarp religijos ir tikėjimo

Šeštadienį, lapkričio 15 dieną, Popiežiškosios pasauliečių tarybos plenarinės sesijos dalyviai, užbaigę savo darbus, audiencijoje susitiko su popiežiumi Benediktu XVI.

Popiežiškosios pasauliečių tarybos institucinis tikslas yra padėti Šventajam Tėvui spręsti visus klausimus, kurie susiję su tikinčiaisiais pasauliečiais ir jų indėliu į Bažnyčios gyvenimą bei misiją, nešamą tiek pavienių asmenų, tiek įvairaus pobūdžio organizuotų pasauliečių judėjimų. Neveltui Benediktas XVI audiencijos metu priminė, ko laukia iš šios Tarybos: tinkamo ir išmintingo bažnytinio gyvenimo tikrovių, kuriamų pasauliečių, atpažinimo, palydėjimo ir padrąsinimo.

Pasauliečių tarybos plenarinės sesijos darbus apibendrinusioje ataskaitoje vyskupas Joseph Clemens, šios tarybos sekretorius, išvardijo kelis punktus, apie kuriuos buvo diskutuota. Buvo daug kalbėta apie jaunimo sielovada ir konkrečiai apie ateinančias Pasaulines jaunimo dienas, kurios vyks Madride ir kurioms derėtų pradėti ruoštis jau dabar. 2010 metais bus rengiamas X tarptautinis jaunimo forumas, kurio tema bus „auklėjimas meilei“. Beje, vyskupas Clemens užsiminė, jog netrukus popiežius Bendiktas XVI paskelbs Pasaulinių jaunimo dienų Madride ir diecezijose temas.

Daug dėmesio skirta klausimams, kaip paruošti tikinčiuosius santuokai, kaip atsiliepti į išsiskyrusių sutuoktinių ir jų vaikų poreikius. Kalbėta taip pat apie Bažnyčią ir sportą, kuris yra tapęs tipišku mūsų laikų reiškiniu ir ženklu. Aptartos tokios iniciatyvos, kaip „Maratonas už taiką“, bėgamas nuo Betliejaus miestelio iki Jeruzalės. 2009 metais rengiamas maratonas apaštalo Pauliaus pėdomis, prasidėsiantis Šventojoje Žemėje ir pasibaigsiantis Romoje. Tai Pauliaus metams skirtas renginys. Daug dėmesio skirta moterų vaidmeniui Bažnyčioje, už kurį, kaip audiencijoje sakė popiežius Benediktas XVI, niekad nebus padėkota per daug. Toliau ataskaitoje minėti santykiai su pasauliečių tikinčiųjų bendruomenėmis. Dešimtys organizacijų siekia būti pripažintos Šventojo Sosto, kitos konsultuojasi dėl statutų, trečios ieško bendraminčių įgyvendinant vieną ar kitą idėją. Daug Pasauliečių tarybos pastangų sudedama būtent šioje srityje.

Audiencijoje popiežius Benediktas XVI užsiminė taip pat ir apie Bažnyčios mokymo apie pasauliečius tikinčiuosius atnaujinimą Vatikano II susirinkimo šviesoje, o Šventojo Sosto dienraštis „l‘Osservatore Romano“ publikavo kardinolo Angelo Scola, dalyvavusio Pasauliečių tarybos darbuose, pranešimo ištraukas apie „pasauliečių teologiją“.

Anot kardinolo, bandant suprasti pasauliečio tikinčiojo identitetą reikia atsiminti, kad jis atspindi Bažnyčios prigimtį. O ši suvokiama remiantis dviem pamatiniais santykiais: Bažnyčios santykiu su Kristumi ir su pasauliu. Tai du poliai, kurie nepažeidžia Bažnyčios vienybės, bet greičiau ją skirtingai išreiškia. Jei vienas iš jų ignoruojamas, tai rizikuojame įvairiais nesusipratimais. Pavyzdžiui, jei ignoruojame pamatinį Bažnyčios santykį su pasauliu, tada ją nekorektiškai suvoksime tarsi egzistuojančią pačią sau, atskirai nuo pasaulio įvykių, atskirai nuo laiko ir erdvės.

Pasak kardinolo Scola, Bažnyčia yra esmingai ir neatskiriamai susijusi su istorija. „Bažnyčia yra subjektas, kuris auga ir vystosi laike, vis dėlto išlikdamas tuo pačiu, vieninteliu Dievo Tautos kelyje subjektu“, citavo Benedikto XVI žodžius kardinolas. Šitas augimas laike, Jono Pauliaus II žodžiais, yra „tikėjimo praturtinimas“. Tas praturtinimas yra dvejopas: praturtėja Bažnyčios Mokymas ir taip pat paskiro tikinčiojo egzistencija, savimonė.

Ir čia gresia Bažnyčios santykio su pasauliu supratimo iškraipymas, įvedant tikėjimo-religijos prieštarą. Priimant šią prieštarą kaip galiojančią prielaidą, yra pagunda teigti, jog istorinė ir kultūrinė Bažnyčios tradicija yra kažkas netikra, negryna. Grynas yra esą tik visiškai individualus vidujinis tikėjimas, atsisakant jo viešos išraiškos, tikėjimo interpretacijos savo laikmečio klausimų sprendime. Kitaip tariant, priimamas „tikėjimas“ ir atmetama „religija“. Tačiau taip ignoruojama istorinė krikščionių ir bendruomenių gyvenimo dimensija. Yra įmanoma ir visai priešinga klaida. Krikščioniškas tikėjimas suvokiamas tik kaip „religija“, tik kaip etikos normų sistema ar doktrina, turinti užtikrinti visuomenės sambūvį. Šiame požiūryje ignoruojama kristologinė dimensija, be kurios neįmanoma būti krikščioniu. (rk)