Bendroji audiencija. Pauliaus mokymas apie nuteisinimą tikėjimu.
Tęsdamas katechezių ciklą, skirtą apaštalui šv. Pauliui, trečiadienio rytą bendrojoje
audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius kalbėjo apie vadinamąją nuteisinimo
doktriną, kuri buvo didžiausių nesutarimų Reformacijos laikais priežastis.
Ką
žmogui reikia daryti, kad jis būtų teisus Dievo akivaizdoje? Prieš lemtingą susitikimą
su Kristumi kelyje prie Damasko, Paulius buvo stropus ir sąžiningas Įstatymo vykdytojas.
Tačiau susitikimas su prisikėlusiu Kristumi jį taip paveikė, jog viską kas buvo prieš
tai, visą savo gyvenimą ir visą religinę patirtį, jis vadino „sąšlavomis“. Visko ašimi
tapo Kristus ir Paulius drąsiai nubrėžė ribą tarp to ką galima laimėti vien laikantis
Įstatymo ir to ką suteikia tikėjimo į Kristų malonė. Įstatymo darbų ir tikėjimo į
Kristų alternatyva tampa vienu svarbiausių šv. Pauliaus mokymo elementų. Laiške galatams
Paulius rašo: „Nors mes gimimo žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai, tačiau žinome,
jog žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, bet tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Taigi
mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo
darbais; nes įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus“. (Gal 2,15-16).
Panašių tvirtinimų rasime ir kituose Pauliaus laiškuose.
Kas gi yra tas Įstatymas,
iš kurio Kristus mus išvadavo? Apie kokį išganymui nereikalingą įstatymą Paulius čia
kalba? Atsakydamas į šį klausimą popiežius priminė Pauliaus gyvenamo meto religinį
kontekstą. Įstatymas – tai visų pirma Tora, Senojo Testamento Penkiaknygė, su visais
labai tiksliai išvardytais įsakymais ir draudimais, kurių kiekvienas žydų tautos narys
privalo stropiai laikyti. Stropus įstatymo laikymasis Izraelio tautai buvo gyvybiškai
svarbus, nes tai buvo vienintelis būdas atsispirti tuo metu visur viešpataujančios
helėniškos kultūros dominavimui. Žydų tauta buvo tvirtai įsitvėrusi savo religinių
papročių ir tai ją saugojo nuo religinės ir tautinės tapatybės praradimo. Šito puoselėtojas
ir skelbėjas buvo ir Paulius. Dėl to jis ir į krikščionybę iš pradžių žiūrėjo kaip
į pavojų Izraelio religiniam ir tautiniam identitetui. Tačiau kai Paulius pažino Kristų
ir įtikėjo jį, ta savigynos pozicija pasidarė nereikalinga ir nereikšminga. Sutikus
Kristų nebereikia gintis nuo pagoniško politeizmo pavojaus, nes Kristus tampa mūsų
tikro religinio identiteto garantu, Kristus peržengia kultūrų skirtumus ir visas jas
integruoja į naują išganytų žmonių identitetą. Anksčiau Izraelį nuo pagonių skyrusi
siena Kristaus dėka pasidaro nereikalinga. Tad ir skrupulingas įstatymo laikymasis
tampa nereikšmingu. Išganymui gana tikėjimo, kuris niekada neprieštarauja artimo meilei,
o priešingai – tikėjimas reikalauja artimo meilės. Apie tai,- sakė popiežius,- bene
akivaizdžiausiai kalba evangelinė paskutiniojo tesimo scena, pasakojanti apie Kristų,
kuris klaus kiekvieną savo mokinį: ar padėjai man, kaip buvau išalkęs, nuogas, sergantis,
kalinys? Ar sušelpei mane, ar paguodei, ar mane aplankei? Šį Evangelijos puslapį Bažnyčios
liturgija mums pasiūlys ateinantį sekmadienį, kuomet užbaigdami liturginius metus
švęsime Kristaus Visatos Valdovo iškilmę. (jm)