Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija
Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie,
štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos
mokinys pasiėmė ją pas save. (Jn 19, 25-27)
KANČIOS MOTINA
Kančia
yra viena iš didžiausių pasaulio paslapčių ir trenka pripažinti, jog bet kokie mėginimai
atskleisti ją paprastai baigiasi visiška nesėkme.
Galime uždavinėti klausimus,
galime maištauti ir piktžodžiauti, tačiau visa tai pasirodo esą nenaudinga. Kiekvienam
mūsų kentėjimų paslaptis lieka tarsi gyvenimo palydovė, neišvengiama ir drauge skaudi,
o ypač tuomet, kai kenčiame nekaltai ir nepelnytai.
Tai suvokiant, galime padaryti
vieną išvadą: kančios visiškai išvengti neįmanoma. Kančia neaplenkė netgi Kristaus,
Įsikūnijusio Dievo Sūnaus, jos neišvengė ir Švenčiausioji Dievo Motina, todėl kančia
yra neatsiejamai susieta ir su kiekvieno mūsų gyvenimu. Tenka ją pakelti, o kartais
pragyventi ilgus metus, todėl mes galime mokytis kentėti.
Neveltui šiandien,
minint Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, iškilmę, Bažnyčia
mums siūlo prisiminti po kryžiumi stovinčią Dievo Motiną.
Iš tikrųjų visas
Marijos gyvenimas buvo susijęs su įvairiais išgyvenimais ir kentėjimais. Juozapo nesugebėjimas
suprasti ir atjausti, vargas, gimus Išganytojui, pabėgimas nuo Erodo, suvokiant, jog
dėl jos kenčia Betliejuje išžudytų vaikų motinos. Vėliau sekė baimė ir nerimas, ieškant
šventykloje pasilikusio dvylikamečio Jėzaus, Juozapo mirtis, atsisveikinimas su Sūnumi,
išeinančiu mokyti žmonių, žinios apie jam gresiantį pavojų, kryžiaus kelias ir Golgota…
Visa
tai dvasios kentėjimų kelias, tai Motinos, pergyvenančios dėl savo Sūnaus, kančia.
Marija gali būti mūsų Mokytoja, kalbanti apie kančios kelią, nes jos gyvenimas toks
panašus į mūsų.
Tiesa, mums sunku susitaikyti su kančia. Tokiais atvejais jaučiamės
Dievo nuskriausti ir, galbūt, šaukiame: „Tu paprasčiausiai nesupranti manęs!“
Tikriausiai
per amžius daug žmonių panašiai priekaištavo Dievui, ir Jam neliko nieko kito, kaip
pačiam tapti Žmogumi. Tai buvo tarsi atsakas į žmonių priekaištus,. Kuomet jie sakė,
jog Dievas negali atjausti žmogaus ir jo vargų.
Taigi, Kristus atėjo į pasaulį,
tačiau ir vėl susidūrėme su savotiška paslaptimi, kodėl mūsų išganymui Viešpats pasirinko
kančios kelią. Juk Jis galėjo paprasčiausiai žmonėms viską dovanoti…
Tačiau
Viešpats pasirinko kryžiaus kelią, kad parodytų visiems kančios vertę ir didybę. Jis
taip pat išsirinko Mariją, kuri tyliai pakėlė kančią per visą savo gyvenimą.
Deja,
dauguma iš mūsų nėra pasiruošę tokiam tyliam kentėjimui. Mes mėginame ieškoti atsakymo,
trokštame tuojau pat žinoti, skubame garsiai išrėkti visa tai, ką esame priversti
iškęsti. Tuo tarpu labai pasitarnautume sau ir artimui, jei pamėgintume išgirsti patys
save arba stengtumės būti su kitais, kai šie kenčia.
Visi trokštame supratimo
ir priėmimo, ir kuomet kas nors mūsų klausosi, atrodo, jog išgirstame savo pačių troškimus,
o tada į mūsų širdį ateina ir supratimas, kodėl reikalinga toji tyla.
Mirdamas
ant kryžiaus Jėzus buvo be galo dėkingas savo Motinai ir saujelei ištikimųjų, stovinčių
po kryžiumi. Jie stovėjo ir tylėjo, bet jie buvo ten. Jėzus žinojo, kad kančia yra
tokia paslaptis, kurią galima suvokti tik susimąstymo ir vilties tyloje.
Kaip
tik todėl, minint Gailestingumo Motiną ir prisimename jos buvimą su mumis. Nuo tada,
kai Išganytojas apaštalo Jono asmenyje pavedė savo Motinai visą žmoniją, ji nuolat
yra su mumis, tyli, viltinga ir kalbanti pasauliui apie gailestingumą… (Mons. Adolfas
Grušas)