Trečiadienio audiencija: Eschatologija dabar

Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą ir Kristaus sugrįžimo laukimą apaštalo Pauliaus laiškų šviesoje. Kristaus prisikėlimas ir sugrįžimas yra to paties įvyko dalys. Kristui prisikėlus, anot popiežiaus, jau įžengėme į tai, kas vadinama „paskutiniaisiais dalykais“, eschatologija, jau šiandien prasidėjusia ateitimi, kai Kristaus karalystė bus įteikta Jo Tėvui. Popiežius apsvarstė dabarties laiko santykį su ateitimi, su eschatologija.

Visų pirma, kas yra Kristaus sugrįžimas? Nors pirmajame laiške Tesalonikiečiams Paulius aprašo Kristaus sugrįžimą su labai gyvais akcentais ir simboliais, jo žinia paprasta: Kristui grįžus pagaliau visam laikui būsime su Viešpačiu. Visa eschatologijos esmė yra ši: buvimas su Viešpačiu.

Antrajame laiške Tesalonikiečiams Pauliaus perspektyva šiek tiek pasikeičia. Jis kalba apie dramatiškus įvykius, kurie įvyks prieš Kristaus sugrįžimą. Pirmiau turi ateiti atkritimas (nuo Kristaus), pasirodyti „nedorybės žmogus“ ir „pražūties sūnus“, kuris vėlesnėje tradicijoje bus pavadintas Antikristu. Tačiau šio laiško intencija, anot Šventojo Tėvo, buvo praktinė. Apaštalas ragino neapsigauti ir nemanyti, jog Viešpaties diena jau čia pat. Ir toliau Paulius leidžia suprasti, jog Kristaus laukimas neatleidžia nuo darbo, nuo pareigų, nuo atsakomybės, nepateisina tinginiavimo, netvarkingo gyvenimo. Priešingai, Kristaus, dieviškojo Teisėjo, laukimas sukuria atsakomybę prieš Jį. Kristus visko pabaigoje paklaus kokie buvo mūsų gyvenimo vaisiai.

Dar kita perspektyva tarp dabarties ir ateities laiko bei Kristaus sugrįžimo iškyla Pauliaus laiške Filipiečiams, kurį apaštalas parašė kalėjime, laukdamas nuosprendžio, galbūt mirties.

Laiške Paulius rašo, jog mirti už Kristų jam yra laimėjimas. Tačiau filipiečiams būtų geriau, jei jis liktų gyvas dėl jų „pažangos ir tikėjimo džiaugsmo“. Anot popiežiaus, Paulius nebijo mirties. Priešingai, jis nurodo norįs būti su Kristumi. Tačiau jis taip pat dalinasi panašiais jausmais su Kristumi, kuris negyveno sau, bet dėl mūsų. Gyvenimas dėl kitų tapo Pauliaus gyvenimo programa ir tuo pat metu jo tobulas paklusnumas Dievo valiai. Toks jo buvimas visu savimi su Kristumi jame sukūrė didelę vidinę laisvę: laisvę nuo mirties grėsmės, nuo visų kentėjimų baimės.

Trumpai peržvelgęs Pauliaus laiškus, popiežius Benediktas XVI apibendrino kokios tūrėtų būti krikščionio nuostatos paskutiniųjų dalykų atžvilgiu. Visų pirma, tikrumas, kad Kristus prisikėlė ir visam laikui yra su mumis. Šis tikrumas išlaisvina nuo ateities baimės, taip pat ir nuo mirties baimės. Tikrumas, kad Kristus yra su manimi yra vilties tikrumas, dėl kurio ateitis nebeatrodo tamsi ir bauginanti, aplenktina iš tolo. Krikščionis žino, jog Kristaus šviesa nugali bet kokią tamsą ir suteikia drąsą pasitikti ateitį.

Krikščionis žino, kad Kristaus sugrįžimas yra ir Teisėjo sugrįžimas. Iš čia kyla jo atsakomybė prieš Viešpatį už gautus talentus, didelė atsakomybė prieš pasaulį ir brolius. Bet tuo pat metu krikščionis žino, jog Teisėjas yra gailestingas ir geras, juk jis turi už mus nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus veidą.

Pasak popiežiaus, šiandien mums gali būti sunku suprasti antrojo Pauliaus laiško Korintiečiams maldos kreipinį „Maranata“, reiškiantį „Viešpatie, ateik!“. Šiais ankstyvosios krikščionių bendruomenės maldos žodžiais baigiama ir Apokalipsės knyga. Ar mes, - klausė popiežius Benediktas XVI, - galime taip melstis? Jo nuomone, mums šiandien mūsų gyvenimuose, mūsų pasaulyje sunku nuoširdžiai melstis, kad šis pasaulis dingtų, kad ateitų naujoji Jeruzalė, paskutinis teismas bei teisėjas, Kristus. Manau, - sakė Šventasis Tėvas, - jog mes dėl įvairių motyvų nedrįstame taip melstis. Ir vis dėlto, kartu su pirmaisiais krikščionimis, galime teisingai tarti „Ateik, Viešpatie!“. Nenorime, kad ateitų pasaulio galas, tačiau norime, kad ateitų galas neteisingam pasauliui, kad pasaulis pasikeistų, kad taptų taikos, teisingumo pasauliu, be prievartos ir bado. O kaip tai galėtų atsitikti be Kristaus?

Ir kita prasme galime tarti „ateik, Viešpatie!“: ateik tais būdais, kuriuos tik Tu žinai; ateik ten, kur prievarta ir neteisybė, ateik į pabėgėlių stovyklas Darfure, Šiaurės Kivu, kitose pasaulio vietose; ateik kur dominuoja narkotikai, ateik tarp turtingųjų, kurie tave užmiršo ir gyvena tik sau; ateik ir atnaujink pasaulį bei mūsų širdis. (rk)