Laterano bazilikos pašventinimo šventė

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.

Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais. (Jn 2, 13–22)

TIKRIEJI GARBINTOJAI, Mons. Adolfas Grušas:

Šiemet trisdešimt antrojo eilinio metų sekmadienio vietą liturginiame kalendoriuje užima Laterano bazilikos pašventinimo šventė. Šią baziliką pastatė imperatorius Konstantinas. Tai popiežiaus, kaip Romos vyskupo, katedra, tradiciškai vadinama „viso Romos miesto ir viso pasaulio bažnyčių bažnyčia – motina ir galva“.

Šiandien minimos šios bazilikos pašventinimo metinės mums sudaro galimybę pamąstyti ne vien apie bažnyčios, kaip pastato, į kurį keliaujame Viešpaties dieną, reikšmę, bet (ir tai, tikriausiai, būtų dar svarbiau) apie mūsų sugebėjimą būti Bažnyčia, būti žmonėmis, garbinančiais Dievą „dvasia ir tiesa“.

Deja, labai dažnai kaip tik to ir nesugebame padaryti…

Neveltui šios dienos Evangelija mums kalba apie tai, kaip Jėzus išvalė Jeruzalės šventyklą nuo visų jos niekintojų. Girdime pasakojant apie pirklius šventovėje, tačiau tai būtų tik vienas aspektas, neišsemiantis visos Jėzaus požiūrio į šventyklos išniekinimą gelmės.

Net nepagalvojame, jog tai pasakojimas apie mus…

Evangelistas Jonas, kalbėdamas apie Jėzų, pastebi: Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje.
Jėzus žinojo, kad žmogaus širdis labai dažnai yra pripildyta medžiaginių rūpesčių. Tokiu atveju joje nebelieka vietos Dievui, o rūpinamės vien tik savo kasdieniniais reikalais, stengiamės bet kokia kaina gera įsitaisyti gyvenime. Nebesugebame suvokti, jog nesavanaudiškos Dievo meilės žmogui akivaizdoje tai yra paprasčiausiai juokinga…

Jėzus išvaro prekiautojus iš šventyklos, nes jie šventą vietą pavertė neskaidrių sandėrių vieta, tačiau, kalbant apie į bažnyčią traukiančius žmones, dažnai irgi norisi klausti, ar jie eina ten melstis, ar šiek – tiek pasiderėti su Dievu. Kažin, ar kartais mes nesame daugiau prekiautojai savimi, negu Dievo „ieškotojai ir garbintojai“? Ar kada nors pagalvojame, kad mūsų varginga malda dažnai yra ne kas kita, kaip beviltiškas ginčas su Dievu apie tai, ką mes galėtume duoti Jam už mums suteiktą malonę?

Dievas yra Meilė, nesavanaudiška Meilė, kuri taip pat ir pat iš žmogaus laukia nesavanaudiškos meilės, leidžiančios atverti širdį Dievo gailestingumo stebuklui.

Į bažnyčią einame ne tam, kad jaustumės sutvarkę reikalus ir padarę gerą sandėrį. Dievui reikia, kad mes atsiverstume savo širdyje.

Su Dievui neįmanoma derėtis. Dievo malonės neįmanoma nusipirkti už gerus darbus. Niekaip nepavyks atitaisyti blogų darbų, vien tik sukalbėjus vieną – kitą maldą. Neįmanoma eiti į Šventovę ir toliau išnaudoti kitus, teisti, nežinant, kodėl kitas žmogus taip pasielgė.

Neįmanoma būti nuoširdžiais Dievo akyse, jei apgaudinėjame žmogų, kuriam spaudžiame ranką, linkėdami ramybės Šventųjų Mišių metu. Dievui niekada nepriimtinas mūsų keliaklupsčiavimas, jei nenorime ir nesiekiame teisingumo ir gailestingumo…

Pamaldumas niekuomet negali būti pateisinimu, kodėl nedarome gerų darbų. Bažnyčia negali tapti priebėga nuo atsakomybės. Priešingu atveju tai bus melaginga garbė ir netikras saugumas, kurio beviltiškai ieškotume širdyje, o tai reiškia, kad neatsiliepsime ir į kvietimą garbinti Dievą „dvasia ir tiesa“.

Alternatyva tokiai šventovei, tapusiai prekybos vieta, kurioje lankosi tik išrinktieji, mokantys gražias maldas ir sugebantys išsiderėti malonių iš Viešpaties, gali būti šventovė, atvira žmonėms, tegul ir netobuliems, bet trokštantiems gyventi ištikimybe ir nuoširdumu, nesistengiantiems ieškoti Dievo, kuris užmerktų akis į kai kuriuos jų darbus, bet pasitikintiems Jo globa ir malone.

Ta šventovė yra atvira mums…