Apie ką kalbama katalikų-musulmonų forume?

Lapkričio 4-6 dienomis Romoje vykstančio katalikų-musulmonų forumo dalyviai diskutuoja už „uždarų durų“. Tik paskutinioji forumo diena, ketvirtadienis, bus atvira plačiajai publikai. Ketinama paskelbti bendrą komunikatą, kuris reziumuotų forumo darbus.

Jau iš anksto buvo paskelbta forumo pagrindinė tema: „Dievo meilė, artimo meilė“, kitaip tariant, dvigubas meilės priesakas, įvairiomis formuluotėmis randamas tiek Biblijoje, tiek Korane. Su pagrindine tema yra susijusios dvi potemės: „Teologiniai bei dvasiniai pagrindai“ ir „Žmogaus orumas bei abipusė pagarba“. Nors forumo dalyviai laikosi susitarimo nedalinti interviu ir susilaikyti nuo komentarų iki ketvirtadienio, netrūksta pastabų, kurios buvo išsakytos šiek tiek anksčiau.

Forumo darbuose dalyvaujantis ir pats juos organizavęs jėzuitas islamologas Kristianas Troll spalio 14 dieną Anglijoje, Kembridžo universitete, skaitė pranešimą apie krikščionių-musulmonų įsipareigojimą ateičiai būtent per dvigubo meilės priesako prizmę.

Komentuodamas nuostatas žmogaus teisių atžvilgiu, t. Troll teigė, jog sąlyginai neseniai krikščionių Bažnyčios, atsakydamos į iššūkį, iš principo pripažino žmogaus teises ir tapo jų gynėjomis. Panašų kelią nuėjo kai kurie musulmonai ar jų grupės. Argumentacija yra tokia: žmogaus teisės kyla iš žmogaus prigimties. Todėl jos turi būti gerbiamos tiek valstybės, tiek Bažnyčios. Žmogaus teisės nusako sąlygas, kurios saugo žmogaus kaip Dievo kūrinio orumą. Šia prasme žmogaus teisių pripažinimas ir gerbimas sutampa su paklusnumu Dievo valiai. Todėl daug krikščionių žmogaus teisių gynimą supranta kaip meilės artimui išraišką. Ar tas pats pasakytina apie islamą? Ar būtų teisinga pasakyti, kad islamas, kaip paklusnumas Dievo valiai, turėtų apimti ir žmogaus teisių pripažinimą bei jų gerbimą?

Svarbios yra nuostatos religijos ir valstybės santykio atžvilgiu. T. Troll trumpai pakomentavo vakarietišką valstybės ir Bažnyčios atskyrimą, kurio supratimui labiau padeda ne ideologinės argumentacijos, o istorinių įvykių, tokių kaip konfesiniai karai ar fašistinės bei komunistinės diktatūros, žinojimas. Religija ir valstybė nustatė ribas, kurių buvimas naudingas joms abiems. Anot jėzuito, meilė artimui apima pagarbą jo religiniam ar konfesiniam identitetui, net jei manai, kad su tuo identitetu susijusi doktrina yra nepakankama ar klaidinga. Valstybės neutralumas religijų atžvilgiu atspindi tokią meilę artimui. Meilė artimui neturi tikslo sukurti islamišką ar krikščionišką valstybės tvarką. Valstybės neutralumas pasitarnauja taikiam religijų sugyvenimui ir neleidžia vienai kuriai palenkti valstybės galios ir prievartos saviems interesams. Visi bandymai sukurti krikščionišką valstybės tvarką žlugo, sumokant milžinišką kainą. Nėra nieko, kas leistų manyti, kad musulmoniškos valstybės funkcionuoja geriau. Jėzuito įsitikinimu, moderni valstybė turi išlaikyti religinį neutralumą (kurio nereikia painioti su valstybiškai įtvirtintų antireliginiu nusiteikimu). Reikia susilaikyti ir kovoti prieš pagundą sutapatinti dieviškais laikomų raštų Įstatymą ir valstybės santvarką.

Tėvas Troll taipogi kalbėjo apie religiją ir prievartą. Jokia religija negali atsiriboti nuo fakto, kad jos vardu buvo vykdoma ar tebevykdoma prievarta. Tai našta, kuri stebuklingai nedings. Kad praeitis ar jos atmintis būtų išgydyti, nepakanka bendro faktų supratimo, nors jau vien tai yra labai sunku. Visos religijos privalo aiškiai įvardinti santykį tarp jų ir prievartos. Kaip religija turi elgtis su asmeniu, kuris nuo jos atsitolina? O su tuo, kuris ją išjuokia, šmeižia ar falsifikuoja? Vakarų istorijoje daug amžių atsimetėliams ir piktžodžiautojams buvo grasinama ir taikoma mirties bausme. Tai jau praeitis, reikia tikėtis, visam laikui. Jėzuito manymu, ir Korane įrašytas principas, kad niekas negali būti priverstas tikėti, gali būti pilnai realizuotas tik užtikrinant teisę palikti tikėjimą, jį suprasti kitu būdu ar visai nevertinti. T. Troll teigė esąs tvirtai įsitikinęs, jog tik Dievui reikia palikti teisę spręsti apie tokius pasirinkimus. Tik Jis gali aiškiai matyti moterų ir vyrų širdis, o mes neturime užbėgti už akių Jo sprendimams. (rk)