Vėlinės Vatikane. Popiežius kvietė evangelizuoti prietarais apgaubtą mirties tikrovę,
kad ją būtų galima suprasti prisikėlusio Kristaus ir amžinosios Dievo meilės šviesoje.
Sekmadienio, sutapusio su metiniu mirusiųjų paminėjimu, vidudienio kalboje Šv. Tėvas
Benediktas XVI paminėjo du slėpinius, kuriuos atskleidžia Vėlinių ir sekmadienio šventimas:
tai mirusių tikinčiųjų prisiminimas ir Kristaus prisikėlimo paminėjimas. Mirusių prisiminimą
popiežius ragino išgyventi pagal tikėjimo tiesą, žvelgiant į mirtį ir į amžinybę Apreiškimo
šviesoje.
Jau apaštalas šv. Paulius laiškuose pirmoms krikščionių bendruomenėms
ragino tikinčiuosius „nenusiminti kaip tie, kurie neturi vilties“. Anot Pauliaus,
„Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, susivieniję
su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1 Tes 4,13-14). Todėl ir nūdien, - sakė popiežius,
- svarbu evangelizuoti mirties ir amžinojo gyvenimo tikroves, ypatingai sąlygojamas
prietaringų įsitikinimų ir sinkretizmų, kad nebūtų pavojaus krikščionybės tiesą painioti
su įvairiausiomis mitologijomis.
Popiežius kalboje grįžo prie klausimų, kuriuos
iškėlė savo enciklikoje apie krikščioniškąją viltį: ar mūsų epochos vyrai ir moterys
dar tebetrokšta amžino gyvenimo, o gal žemiškas gyvenimas yra tapęs vieninteliu jų
horizontu? Šv. Augustinas yra pastebėjęs, kad visi mes norime „palaimingojo gyvenimo“,
„laimės“. Tačiau nelabai aiškiai žinome, kas tai yra ir kokia ji yra, bet jaučiamės
sužadinti jos traukos. Tai yra visuotinė viltis, bendra visų laikų ir vietų žmonėms.
Išsireiškimu „amžinas gyvenimas“ norime suteikti vardą šiam nenumaldomam laukimui:
ne nesibaigiančiai sekai, o pasinėrimui į begalinės meilės okeaną, kuriame laikas,
tai kas buvo „prieš ir po“ daugiau nebeegzistuoja. Gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo:
štai ko viliamės ir laukiame susivieniję su Jėzumi.
Atnaujinkime amžinojo
gyvenimo viltį, realiai pagrįstą Kristaus mirties ir prisikėlimo. „Prisikėliau, o
dabar visuomet esu su tavimi“, - sako mums Viešpats. Mano ranka tave palaiko. Kur
tu bekristum, krisi į mano rankas ir prie mirties vartų būsiu šalia. Ten, kur niekas
negali palydėt ir į kur negali nieko atsinešti, ten tavęs laukiu, kad tamsą tau perkeisčiau
į šviesą.
Tačiau krikščioniška viltis niekuomet nėra tik individuali: ji visuomet
yra viltis taip pat ir kitiems. Visų mūsų egzistavimas yra vienų su kitais giliai
susietas. Todėl per pasaulį keliaujančiojo malda gali padėti vėlei, kuri skaistinasi
po mirties. Štai kodėl Bažnyčia ragina per Vėlines melsi už visus artimus mirusiuosius
ir aplankyti jų kapus.
Sekmadieninis Popiežiaus vidudienio susitikimas su maldininkais,
kurio metu Šventasis Tėvas vadovavo „Viešpaties Angelo„ maldai, kaip įprasta, įvyko
popiežiaus namų aplinkoje Vatikane, Šv. Petro aikštėje.
*
Popiežius
aplankė savo pirmtakų kapus
Sekmadienio pavakare, popiežius Benediktas XVI
privačiai aplankė šv. Petro bazilikoje palaidotų savo pirmtakų kapus.
Svarbiausias
šventovės kapas yra po bazilikos Konfesijos altoriumi. Čia palaidotas apaštalas šv.
Petras, kuris buvo paties Jėzaus Kristaus įgaliotas aukščiausiąja popiežiškąją galią
perduoti įpėdiniams. Istoriniai dokumentai ir archeologiniai tyrimai patvirtino, jog
Apaštalų kunigaikščiu tituluojamas apaštalas Petras buvo nukryžiuotas Romoje 64 ar
67 metais ir palaidotas Vatikane, toje vietoje, virš kurios yra iškilusi Popiežiškoji
šv. Petro bazilika.
Pasimeldęs prie apaštalo Petro kapo, Šv. Tėvas aplankė
savo tiesioginio pirmtako, Dievo tarno Jono Pauliaus II, ir kitų bazilikoje esančių
popiežių kapus. (sk)