Kampanija prieš aborto pripažinimą „žmogaus teise“
Jungtinių Tautų Organizacijos socialinę politiką stebinti katalikiška nevyriausybinė
organizacija „Šeimos ir žmogaus teisių institutas“ (C-FAM) pradėjo tarptautinę akciją,
kurios metu renkami parašai prieš aborto kaip „žmogaus teisės“ pripažinimą iš Jungtinių
Tautų pusės.
Šia akcija norima atsverti pastangas padaryti abortą integralia
„žmogaus teisių“ sistemos dalimi ir įtvirtinti tarptautiniuose traktatuose.
Tokios
pastangos dedamos jau seniai. Už abortą advokataujančios ideologijos ir organizacijos
terminą „teisė į abortą“ naudoja tarsi savaime suprantamą ir juo piktnaudžiauja: esą
tie, kurie tokios teisės nepripažįsta ar ja abejoja, pažeidžia žmogaus ir konkrečiai
moters teises, jomis abejoja.
„Teisės į abortą“ termino nukalimas ir bandymas
jį įtvirtinti ženklina abortą remiančių pažiūrų evoliuciją. Pastarąją galima aprašyti
kaip poslinkį nuo aborto suvokimo kaip negatyviosios laisvės iki pozityviosios laisvės.
Terminas
„negatyvioji laisvė“ nusako asmens laisvę nuo valstybės ir jos kontrolės, nuo socialinių
grupių ar kitų asmenų. Ji „negatyvi“ ta prasme, kad niekas neturi teisės priversti
asmens pasirinkti vienokį ar kitokį sprendimą. Tai laisvė nuo suvaržymų ir apribojimų.
Simptomiškas yra JAV pavyzdys. Šioje šalyje abortas buvo legalizuotas 1971 metų bylos
„Roe vs. Wade“ išsprendimu. Jane Roe, siekusios aborto, gynėjai prieš JAV aukščiausią
teismą argumentavo, jog ji turi būti laisva savo pasirinkime ir jog valstybė negali
jos priversti tęsti nepageidaujamo nėštumo. Sprendimas dėl aborto esą priklauso tik
moters laisvės, privatumo ir pasirinkimo sferai, į kurią valstybė nesikiša. Vėliau
ši argumentacija perimta ir naudota visame pasaulyje.
Šiandien retorika yra
gerokai pasikeitusi. Greta tokių deklaracijų kaip „abortas – tik moters pasirinkimas“
vis dažniau girdime, jog valstybės privalo garantuoti nesunkų (geografiškai bei materialiai)
bei saugų „priėjimą“ prie aborto. Kitais žodžiais, abortas jau yra pateikiamas kaip
pozityvi laisvė, kuri garantuojama valstybės.
Taigi, poslinkis iš tiesų akivaizdus.
Aborto, suvokiamo kaip negatyvi laisvė, atžvilgiu valstybė nepasisako nei už, nei
prieš abortą, ji paprasčiausiai nesikiša į individo sprendimą ir yra neutrali. Ji
nedraudžia steigti privačias abortų klinikas, kurios realizuotų abortą pasirinkusios
moters sprendimą, tačiau taip pat neverčia tokių klinikų steigti ar jose dirbti. Tačiau
aborto pateikimas kaip pozityvios laisvės, kurią valstybė turi užtikrinti visoms moterims,
suprantama, valstybės vaidmenį gerokai keičia. Valstybė nebėra neutrali, priešingai,
tai nebe privatūs asmenys, o ji turi užtikrinti aborto „prieinamumą“, padaryti abortą
normaliu standartu greta kitų nacionalinėje sveikatos apsaugos sistemoje, kurią ji
kontroliuoja ir prižiūri.
Aborto tapimas iš negatyviosios laisvės pozityviąja
sukūrė kitą gerai žinomą konfliktą, liečiantį vadinamąją „sąžinės laisvės“ teisę.
Ši teisė, kurią rasime daugelio demokratijų įstatymuose ar net konstitucijose, teigia,
jog asmuo gali atsisakyti veikti, jei tai prieštarauja jo moraliniams, etiniams ar
religiniams įsitikinimams. Tipiškas pasinaudojimo šia teise pavyzdys yra atsisakymas
tarnauti kariuomenėje ar patekus į ją imti ginklą į rankas dėl pacifistinių pažiūrų,
atsisakymo žudyti kitus asmenis. „Sąžinės laisvės“ argumentu atsisakydami daryti abortą
dažnai naudojosi ir gydytojai ar net institucijos, kurių nuostata abortas yra neleistas
žmogiškos gyvybės nutraukimas. Kol abortui buvo priskiriamas negatyvios laisvės statusas,
tol gydytojų sąžinės laisvė buvo daugiau ar mažiau pripažįstama. Tačiau abortą pateikiant
kaip pozityviąją laisvę padėtis apsivertė. Gydytojų „sąžinės laisvę“ stengiamasi apeiti
arba net raginama visai panaikinti, remiantis valstybės galia: jei abortas pripažįstamas
normalia ir standartine „paslauga“, tai gydytojas negali atsisakyti jos teikti, kaip
negali atsisakyti gydyti peršalimo. Jei atsisako, tada valstybė, kuri užtikrina gydymo
standartus, turi priversti gydytoją atlikti „savo darbą“. Kraštutiniu atveju turėtų
atimti gydytojo licenziją.
Abortą kaip „pozityvią laisvę“ ir „žmogaus teisę“
siekiama įtvirtinti, kaip minėta, ne tik paskirose valstybėse, bet ir tarptautinėje
teisėje, Jungtinių Tautų rėmuose. Kadangi tarptautinių konvencijų tekstuose, kalbančiuose
apie žmogaus ir moters teises, nėra aiškaus užsiminimo apie abortą, nuo praėjusio
amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio imtasi gana paprastos ir efektyvios tų tekstų
perinterpretavimo strategijos: viena vertus, teigiama, jog tekstas neapsiriboja ta
reikšme, kurią jam suteikė jo autoriai, kad ta reikšmė „auga“ ir „plečiasi“, kita
vertus, tikinama, jog jau įtvirtintos žmogaus teisės apima ir teisę į abortą. Iliustracijai
galime pasitelkti abortų šalininkų interpretaciją, jog 1948-ųjų metų Visuotinės žmogaus
teisių deklaracijos 3-is straipsnis „Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę
ir asmens neliečiamybę“ apima ir moters „teisę į abortą“, nors Deklaracijos autorių
galvose buvo visai kiti dalykai.
„Šeimos ir žmogaus teisių instituto“ akcija
pasisako prieš tokio pobūdžio Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos perinterpretavimą,
spaudžiant tam tikroms, politinėms, ideologinėms, kultūrinėms jėgoms, rizikuojant
sugriauti didele kaina pasiektą moralinį konsensusą tarp valstybių, tautų ir kultūrų.
(rk)