2008-10-23 18:03:44

Religinis gyvenimas Vietname atsinaujina


„Tai drąsi Bažnyčia, dinamiška, pilna gyvybingumo, kurį, tarp kitko, rodo daugybė kandidatų į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą“, praėjusių metų vasario mėnesį apie katalikų Bažnyčią Vietname tarptautiniame mėnraštyje „30 dienų“ rašė monsinjoras Pietro Parolin, Šventojo Sosto santykių su valstybėmis pasekretoris. Savo straipsnyje Šventojo Sosto diplomatas aprašė savo neseno vizito Vietname įspūdžius.

Straipsnio antraštė pakankamai iškalbinga: „Pilna gyvenimo Bažnyčia. Komunistinėje šalyje“. Kurios nesutrumpintas pavadinimas skamba „Socialistinė Vietnamo respublika“. 1999 metų gyventojų surašymo duomenimis per 80 procentų populiacijos save įvardijo netikinčiais ir nepriklausančiais jokiai religijai. Katalikai sudarė tuo metu maždaug 6,7 procento visų gyventojų. Šiandien jie gali sudaryti nuo 8 iki 10 procentų visų gyventojų, kurių šiuo metu yra maždaug 86 milijonai. Didžiausia oficiali religinė grupė yra budistai, sudarantys šiek tiek virš 9 procentų. Tačiau reikia pastebėti, kad daug save įvardijusių „netikinčiais“ priklauso budistų religinei tradicijai, Vietname gyvuojančiai jau per du tūkstančius metų, taip pat ne paslaptis, kad daug praktikuoja protėvių pagerbimo kultą, tačiau oficialiose deklaracijose buvo linkę apie tai nutylėti.

Vis tik nuo 1999 metų Vietname padėtis gerokai pasikeitė. Šalis po truputį atsikrato ateistinio socialistinio monopolio, o tai atitinkamai suteikia daugiau religijos laisvės. Įstatyminiu požiūriu svarbus buvo 2004 metų „Potvarkis dėl tikėjimų ir religijų“, apibrėžęs valstybės ir religijų santykius. Šiuo potvarkiu pripažinta, jog įvairių religijų tikintieji turi aktyvų ir pozityvų vaidmenį visuomenėje ir jog valstybė turi pareigą atsižvelgti į tikinčiųjų poreikius.

Vyriausybės komiteto religiniams reikalams pareigūnai 2007 metais spaudos konferencijoje pristatydami apžvalgą „Religija ir religinė politika Vietname“ teigė, jog be anksčiau pripažintų šešių religijų ir 16-os su jomis susijusių organizacijų, 2006-2007 metais pripažintos dar 6-ios naujos religijos ir 7-ios protestantiškos denominacijos. Įregistruoti pastarosioms priklausantys šimtai „susitikimo punktų“. Pripažintos ne tik didelės bendruomenės, turinčios šimtametę istoriją ir tikrai daug narių, bet taip pat tos, kurios Vietname atsirado visai neseniai. Pavyzdžiui tarp 2007 metais įregistruotų bendruomenių yra Vietnamo presbiterionų Bažnyčia. Ji buvo įkurta pietų Vietname 1989 metais. 2007-aisiais, anot Vietnamo valdžios duomenų, ši protestantų bendruomenė turėjo apie 50 dvasininkų ir apie 7000 tikinčiųjų, kurie sudarė 46-ias nuolatos bažnyčiose ar maldos namuose besirenkančias grupes.

Svarbūs religinės laisvės ženklai yra tai, kad valdžia nebetrukdo rengti regioninių ir nacionalinių religinių susibūrimų, steigti religinės formacijos institucijas ar organizuoti religijos kursus, statyti religinio kulto pastatus, spausdinti religinę literatūrą, religinių bendruomenių atstovams vykti į kitas šalis ir patiems priimti svečius iš kitų šalių, švęsti religines šventes. Valdžia taip pat pademonstravo savo gerą valią priimdama budistų, protestantų, musulmonų, katalikų ir kitų religinių bendruomenių atstovus, atėjusius su konkrečiomis problemomis ar tiesiog su mandagumo vizitais. Kalbant konkrečiai apie katalikų bendruomenę, Vietnamo vyskupų konferencija galėjo laisviau rinktis ir priimti daug Šventojo Sosto delegacijų. Antai, kardinolo Crescenzio Sepe, tuomet dar Tautų evangelizavimo kongregacijos prefekto, apsilankymas Vietname 2005 metais ir 57 kunigų įšventinimas yra vienas iš daugelio epizodų, žyminčių laisvėjančią šalies religinę politiką.

2008 metų JAV valstybės departamento kasmetinėje ataskaitoje apie religijos laisvę pasaulyje, viename iš išsamiausių ir patikimiausių tokio pobūdžio dokumente, taip pat konstatuojama, jog Vietnamo valdžia nuosekliai žengė link didesnės religijos laisvės įtvirtinimo ir jog religijos laisvės progresas „bendrais bruožais“ tikrai realus. Galima prisiminti, kad dar 2004 metų JAV ataskaitoje Vietnamas buvo įrašytas į „juodąjį sąrašą“ tarp kitų šalių, kuriose religijos laisvė pažeidžiama ypač šiurkščiai. Vis dėlto ir 2008 metų ataskaitoje pažymima, jog religijos laisvės pripažinimas provincijų ir kaimiškų vietovių lygyje atsilieka nuo centrinės valdžios potvarkių ir gairių. Vietnamo valdžia nelinkusi pripažinti ir nevengia spausti tų religinių organizacijų, kurios pasižymi aktyviu politiniu dalyvavimu ir kritiškumu režimo atžvilgiu. Krikščionims, katalikams ar protestantams, sunku patekti į vadovaujančius postus valstybinėse institucijose. Oficialiai kliūčių tam nėra, tačiau taip pasireiškia neoficiali diskriminacija.

Vis tik galima teigti, jog Vietname religinis gyvenimas atsinaujina, o valstybės kontrolės mažinimas tam pasitarnauja kaip teigiama sąlyga. (rk)







All the contents on this site are copyrighted ©.