„Tai drąsi Bažnyčia, dinamiška, pilna gyvybingumo, kurį, tarp kitko, rodo daugybė
kandidatų į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą“, praėjusių metų vasario mėnesį apie
katalikų Bažnyčią Vietname tarptautiniame mėnraštyje „30 dienų“ rašė monsinjoras Pietro
Parolin, Šventojo Sosto santykių su valstybėmis pasekretoris. Savo straipsnyje Šventojo
Sosto diplomatas aprašė savo neseno vizito Vietname įspūdžius.
Straipsnio
antraštė pakankamai iškalbinga: „Pilna gyvenimo Bažnyčia. Komunistinėje šalyje“. Kurios
nesutrumpintas pavadinimas skamba „Socialistinė Vietnamo respublika“. 1999 metų gyventojų
surašymo duomenimis per 80 procentų populiacijos save įvardijo netikinčiais ir nepriklausančiais
jokiai religijai. Katalikai sudarė tuo metu maždaug 6,7 procento visų gyventojų. Šiandien
jie gali sudaryti nuo 8 iki 10 procentų visų gyventojų, kurių šiuo metu yra maždaug
86 milijonai. Didžiausia oficiali religinė grupė yra budistai, sudarantys šiek tiek
virš 9 procentų. Tačiau reikia pastebėti, kad daug save įvardijusių „netikinčiais“
priklauso budistų religinei tradicijai, Vietname gyvuojančiai jau per du tūkstančius
metų, taip pat ne paslaptis, kad daug praktikuoja protėvių pagerbimo kultą, tačiau
oficialiose deklaracijose buvo linkę apie tai nutylėti.
Vis tik nuo 1999 metų
Vietname padėtis gerokai pasikeitė. Šalis po truputį atsikrato ateistinio socialistinio
monopolio, o tai atitinkamai suteikia daugiau religijos laisvės. Įstatyminiu požiūriu
svarbus buvo 2004 metų „Potvarkis dėl tikėjimų ir religijų“, apibrėžęs valstybės ir
religijų santykius. Šiuo potvarkiu pripažinta, jog įvairių religijų tikintieji turi
aktyvų ir pozityvų vaidmenį visuomenėje ir jog valstybė turi pareigą atsižvelgti į
tikinčiųjų poreikius.
Vyriausybės komiteto religiniams reikalams pareigūnai
2007 metais spaudos konferencijoje pristatydami apžvalgą „Religija ir religinė politika
Vietname“ teigė, jog be anksčiau pripažintų šešių religijų ir 16-os su jomis susijusių
organizacijų, 2006-2007 metais pripažintos dar 6-ios naujos religijos ir 7-ios protestantiškos
denominacijos. Įregistruoti pastarosioms priklausantys šimtai „susitikimo punktų“.
Pripažintos ne tik didelės bendruomenės, turinčios šimtametę istoriją ir tikrai daug
narių, bet taip pat tos, kurios Vietname atsirado visai neseniai. Pavyzdžiui tarp
2007 metais įregistruotų bendruomenių yra Vietnamo presbiterionų Bažnyčia. Ji buvo
įkurta pietų Vietname 1989 metais. 2007-aisiais, anot Vietnamo valdžios duomenų, ši
protestantų bendruomenė turėjo apie 50 dvasininkų ir apie 7000 tikinčiųjų, kurie sudarė
46-ias nuolatos bažnyčiose ar maldos namuose besirenkančias grupes.
Svarbūs
religinės laisvės ženklai yra tai, kad valdžia nebetrukdo rengti regioninių ir nacionalinių
religinių susibūrimų, steigti religinės formacijos institucijas ar organizuoti religijos
kursus, statyti religinio kulto pastatus, spausdinti religinę literatūrą, religinių
bendruomenių atstovams vykti į kitas šalis ir patiems priimti svečius iš kitų šalių,
švęsti religines šventes. Valdžia taip pat pademonstravo savo gerą valią priimdama
budistų, protestantų, musulmonų, katalikų ir kitų religinių bendruomenių atstovus,
atėjusius su konkrečiomis problemomis ar tiesiog su mandagumo vizitais. Kalbant konkrečiai
apie katalikų bendruomenę, Vietnamo vyskupų konferencija galėjo laisviau rinktis ir
priimti daug Šventojo Sosto delegacijų. Antai, kardinolo Crescenzio Sepe, tuomet dar
Tautų evangelizavimo kongregacijos prefekto, apsilankymas Vietname 2005 metais ir
57 kunigų įšventinimas yra vienas iš daugelio epizodų, žyminčių laisvėjančią šalies
religinę politiką.
2008 metų JAV valstybės departamento kasmetinėje ataskaitoje
apie religijos laisvę pasaulyje, viename iš išsamiausių ir patikimiausių tokio pobūdžio
dokumente, taip pat konstatuojama, jog Vietnamo valdžia nuosekliai žengė link didesnės
religijos laisvės įtvirtinimo ir jog religijos laisvės progresas „bendrais bruožais“
tikrai realus. Galima prisiminti, kad dar 2004 metų JAV ataskaitoje Vietnamas buvo
įrašytas į „juodąjį sąrašą“ tarp kitų šalių, kuriose religijos laisvė pažeidžiama
ypač šiurkščiai. Vis dėlto ir 2008 metų ataskaitoje pažymima, jog religijos laisvės
pripažinimas provincijų ir kaimiškų vietovių lygyje atsilieka nuo centrinės valdžios
potvarkių ir gairių. Vietnamo valdžia nelinkusi pripažinti ir nevengia spausti tų
religinių organizacijų, kurios pasižymi aktyviu politiniu dalyvavimu ir kritiškumu
režimo atžvilgiu. Krikščionims, katalikams ar protestantams, sunku patekti į vadovaujančius
postus valstybinėse institucijose. Oficialiai kliūčių tam nėra, tačiau taip pasireiškia
neoficiali diskriminacija.
Vis tik galima teigti, jog Vietname religinis gyvenimas
atsinaujina, o valstybės kontrolės mažinimas tam pasitarnauja kaip teigiama sąlyga.
(rk)