Bendroji audiencija. Išganymo centre yra Kristus

Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie prisikėlusio Kristaus centriškumą išganymo paslaptyje. Kristus apaštalams yra įvykių vertinimo kriterijus, visų pastangų skelbiant Evangeliją tikslas. Tai yra, kalbama apie gyvą Kristų, asmenį, kuris mane myli, su kuriuo galiu kalbėtis, kuris manęs klausosi ir atsako. Tai yra pasaulio supratimo ir istorijos kelio principas.

Popiežius atkreipė dėmesį, kad šv. Paulius nesistengė aprašyti atskirų Kristaus gyvenimo faktų. Jis besikuriančioms krikščionių bendruomenėms skelbė gyvą ir tarp mūsų esantį Jėzų Kristų. Tad svarbiausias Pauliaus kristologijos bruožas - skelbti gyvąjį Kristų, jo mokymą ir ypatingai jo mirties ir prisikėlimo tikrovės centriškumą, pagrindą tolimesnio krikščioniško tikėjimo ir visos Bažnyčios tikrovės vystymosi. Apaštalui Pauliui mirtis ir prisikėlimas yra tampriai susiję. Net prisikėlęs Kristus turi žaizdas. Tariant Paskalio žodžiais, net ir prisikėlęs, gyvenantis su mumis ir mūsų tarpe, Jis kenčia iki pasaulio pabaigos. Nukryžiuotojo ir prisikėlusiojo Kristaus tapatumą šv. Paulius suvokė kelyje į Damaską.

Taigi, Apaštalas susižavėjęs kontempliuoja Nukryžiuoto-prisikėlusio paslaptį ir per Kristaus patirtas žmogiškas kančias šv. Paulius prieina prie amžinojo buvimo, kur Kristus yra viena su Tėvu. Laiške galatams rašoma: „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę“ (Gal 4,4-5). Dvi dimensijos, buvimas pas Tėvą ir Viešpaties atėjimas per įsikūnijimą, jau yra skelbiamos Senojo Testamento Išminties knygose. Čia kalbama apie Išminties amžinąjį buvimą, nusileidimą ir palapinės pasistatymą tarp žmonių. Senajame Testamente palapinė reiškia šventyklą. Tačiau iš Naujojo Testamento perspektyvos galime suprasti, jog tai nuoroda į daug tikresnę ir reikšmingesnę palapinę – Kristaus kūno palapinę. Šv. Paulius savo kristologijoje būtent tuo ir remiasi. Kristuje atpažįsta visada egzistavusią amžinąją išmintį, išmintį nužengusią ir mūsų tarpe pasistačiusią palapinę. Todėl šv. Paulius gali teigti, jog Kristus mums tapo „galybe ir Dievo išmintimi“, jog „Dievo valia mums tapo išmintimis, teisumas, pašventinimas ir atpirkimas“ (1 Kor 1,24.30).

Laiško filipiečiams antrajame skyriuje randame žymųjį himną. Pasak egzegetų, jis perteikia daug senesnį tekstą. Tai reiškia, kad dar iki šv. Pauliaus žydiškoji krikščionybė tikėjo Jėzaus dieviškumu. Taigi, tikėjimas Jėzaus dieviškumu nėra helenistinis išradimas. Pati himno struktūra rodo pagrindinius Kristaus nueito kelio momentus: pre-egzistencija, tapimas panašiu į žmones ir nusižeminimas, bei, galiausiai, išaukštinimas. Labai ryškus kontrastas tarp visiško nusižeminimo ir vėlesnio išaukštinimo Dievo garbėje. Akivaizdu, jog nusižeminimas priešpastatomas Adomo norui tapti Dievu ir Babelio statytojams, kurie norėjo pasiekti dangų, patys tapti dievais. Išdidumas virto savęs sunaikinimu. O Dievo Sūnaus nuolankumas yra dieviškos meilės įgyvendinimas.

Išminties ir Kristaus sugretinimą randame taip pat ir laiške Timotiejui: „Jis pasirodė kūne, buvo Dvasios paliudytas, pasirodęs angelams, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje ir šlovingai paimtas“ (1 Tim 3,16). Remiantis šiomis prielaidomis, Jėzų galime apibūdinti kaip vienintelį Tarpininką. Kristus yra tikrasis tiltas, vedantis į dangų ir bendrystę su Dievu.

Laiške kolosiečiams Kristus apibūdinamas kaip „visos tvarinijos pirmgimis“ (Kol 1,15-20). Žodis „pirmgimis“ reiškia, kad jis pirmas tarp daugelio brolių ir seserų nužengė, kad patraukdamas prie savęs mus padarytų savo broliais ir seserimis. Tuo tarpu laiške efeziečiams šv. Paulius sako, kad Kristus yra pilnatvė, visa pripildo ir veda į Dievą. Taigi, Kristus mus kviečia dalyvauti savo nusižeminime, artimo meilėje, kad galėtume dalyvauti ir jo išaukštinime, tapdami Sūnaus vaikais. (kl)