Dvidešimt devintasis eilinis sekmadienis

Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji ir neatsižvelgi į asmenis. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. (Mt 22, 15-21)

GYVENIMAS, SKIRTAS DIEVUI

Išklausius šio sekmadienio Evangelijos ištraukos, nevertėtų pasiduoti pagundai manyti, jog Išganytojas vieną kartą visiems laikams davė aiškų principą, kurio laikantis, įmanoma galutinai ir besąlygiškai išspręsti visus nesusipratimus, kylančius tarp bažnytinės ir civilinės valdžios.

Jėzus tikrai neturėjo tokio tikslo, ir Jo atsakymas – tai daugiau žmonėms duota galimybė geriau suvokti savo atsakomybės ribas.

Tuo momentu Išganytojas paprasčiausiai rūpinosi nepatekti į spąstus, kuriuos savo klausimu Jam spendė pasiųstieji fariziejų mokiniai. Mokesčių klausimas romėnų pavergtame Izraelyje buvo labai svarbus. Pripažinimas, kad reikia mokėti mokesčius ciesoriui, kuris, pagal romėnų sampratą buvo laikomas dievu, galėjo būti palaikytas atsimetimu nuo tikėjimo ir ištikimybės tikrajam Dievui paneigimas.

Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.

Jėzus savo atsakymu klausėjus pastatė į nepatogią padėtį, tačiau, reikia pripažinti, panašioje padėtyje atsidūrė ir Jo sekėjai.

Atrodytų, viskas aišku: reikia griežtai nubrėžti ribas, kurių nevalia peržengti tiek vieniems, tiek kitiems. Vis dėlto, taip ir lieka neaišku, kur yra tos ribos? Kokiais kriterijais reikia remtis, norint išsaugoti ir vidinę laisvę, ir gyvenimo patogumus.

Pakanka kad ir prabėgomis perversti istorijos lapus, norint suprasti, jog dvasiniai ir medžiaginiai klausimai labai dažnai tarpusavyje susikirsdavo, ir šie konfliktai ne kartą sukeldavo nepageidautinas pasekmes.

Iš tiesų, jei Kristus būtų visiems laikams davęs “nepajudinamą” principą, nebūtų buvę tiek daug painiavos. Bažnyčia nebūtų buvusi pastoviai draskoma viena kitai priešingų pagundų: įvesti teokratinę valdžią ir atsidėti dvasinio gyvenimo gilinimui. Istorijoje nebūtų buvę karalių, savo siekius įvardindavusių kaip Dievo valią, ir nebūtų buvę dvasinių vadovų, siekusių užimti pasaulinių valdovų vietą. Nebūtų buvę absoliučią galią troškusių turėti dvasininkų ir civilinės valdžios, įsivaizdavusios dvasininkus paklusniais savo tarnais, siekiant užtikrinti visuomenės gerovę ir viešąją tvarką.

Taip pat ir šiais laikais, siekiant išspręsti valdžių atskyrimo klausimą, susiduriame su labai skirtingomis situacijomis.

Kai kuriose šalyse užsiimti politika dvasininkams reiškia savo pasiuntinybės ribų peržengimą, tuo tarpu ten, kur valdžios pozicija veda į nelaimes žmones, toks kišimasis gali tapti ištikimybės savo pašaukimui išraiška.

Tie žmonės, kurie vienos pusės laikomi intrigantais, sukilėliais, netgi religijos priešais, kitoje pusėje gerbiami, kaip tikėjimo kankiniai.

Priklausomai nuo situacijos tas pats elgesys gali būti vertinamas kaip pavojingas nukrypimas arba kaip ištikimybė.

Manau, kad Išganytojas, pateikdamas šį atsakymą, norėjo mums duoti ne jau parengtą receptą, bet nukreipti mūsų mintis į tai, ką jau žinome, ir pasakyti, jog niekuomet neegzistuoja viskam visiems laikams tinkamos formulės. Ne tik politiniame gyvenime, bet ir savo sieloje mes nuolat esame verčiami klausti savęs, ar tai, ką darome, tikrai yra skirta Dievui.

Tad, vietoje laukus labai konkretaus atsakymo, verčiau prisiminti nepaprastą Dievo duotą dovaną: sąžinę ir atsakomybės jausmą.

Tik ši dovana ir kartu malonė leis suprasti, kas mūsų gyvenime yra skirta Dievui.

Gal netgi išmoksime Jam duoti vis daugiau… (Mons. Adolfas Grušas)