„Septyniasdešimt Biblijos veidų“

„Kaip plaktukas suskaldydamas uolą išskelia daug kibirkščių, taip ir kiekviena Biblijos vieta turi daug reikšmių; dėlto kiekviena eilutė gali būti perskaityta skirtingai“, cituoja garsaus viduramžių žydų filosofo Maimonido žodžius arkivyskupas Giannfranco Ravasi, Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas, straipsnyje apie šiuolaikinės egzegezės panoramą. Straipsnis antrašte „Septyniasdešimt Biblijos veidų“ publikuotas spalio 13-14 dienos Šventojo Sosto dienraštyje „l‘Osservatore Romano“.

Arkivyskupas priminė, jog jau viduramžių egzegezėje buvo išvystytos keturios Biblijos skaitymo perspektyvos, turimos galvoje, kai kalbama apie „keturias Biblijos teksto prasmes“: literatūrinę (pažodinę), alegorinę, tropologinę (moralinę, egzistencialistinę) ir anagoninę (eschatologinę).

Anot Ravasi, reikšmių įvairovė yra pasiekiama per egzegetinių instrumentų įvairovę, o pastaroji pastaraisiais dešimtmečiais didėjo, susiaurindama ilgą laiką išimtinį „istorinio-kritinio“ metodo dominavimą. Šiandieninę Biblijos tekstą aiškinančių metodų įvairovę – supaprastintai ir sintetiškai - galima suskirstyti į keturias dideles grupes, kurios skaidomos dar į pogrupius. Žinoma, toks skirstymas yra sąlyginis, mat įvairūs metodai ar jų elementai persipina tarpusavyje.

Pirmąją grupę arkivyskupas Ravasi įvardijo kaip „naująją literatūrinę kritiką“, apimančia trejas mažesnes kryptis. Pavyzdžiui, „retorinę analizę“, kuri į Biblijos tekstą žvelgia ne tik kaip į „informuojantį“, bet taip pat kaip į „performuojantį“, siekiantį įtraukti ir įtikintį teksto skaitytoją (ar klausytoją). Tad svarbu suprasti, kokias strategijas naudojo Jėzus ir evangelistai, skirtingiems klausytojams perduodami žinią apie Dievo Karalystę. Kitas literatūrinės analizės pavyzdys yra „naratyvinė analizė“, kurią, pavyzdžiui, galima naudoti siekiant nustatyti koks yra paties pasakotojo požiūris. Reikšminga yra „semiotinė analizė“. Čia arkivyskupas Ravasi paminėjo ir „Paryžiaus mokyklos“ steigėją, lietuvių kilmės prancūzą Algirdą Greimą. Semiotinė analizė nesiremia istoriniais-filologiniais tyrimais, tačiau žvelgia į tekstą kaip į santykių visumą, kurios suvokimas leidžia suprasti teksto globalią prasmę. Šio tipo analizę plėtojo „Entrevernes grupė“ Prancūzijoje, publikavusi nemažai straipsnių bei knygų, iš prancūzų išverstų ir į kitas kalbas.

Antroji didelė metodų grupė išplėtota kartu su dabartiniais „žmogaus mokslais“. Ir čia Ravasi paminėjo trejas atšakas. Visų pirma, tai „sociologinė analizė“, panaudojant Biblijos tekstų aiškinimui XX amžiuje ypač išplėtotus sociologijos principus, žvelgiant į Bibliją kaip į „socialinę struktūrą“. Buvo bandymų Bibliją suvokti ir per „materialistinį požiūrį“, redukuojant ją į socio-ekonominius sąlygojimus. Antroji svarbi atšaka yra „kultūrinės antropologijos analizė“. Daugelis yra girdėję ir apie „psichologinę-psichoanalitinę analizę“.

Trečioji metodų grupė, pasak arkivyskupo Ravasi, galėtų būti pavadinta „kontekstine“, susieta su aktualiais dabarties klausimais. Tai Lotynų Amerikoje įtakinga „išsilaisvinimo teologija“, ginanti prispaustą vargšą, išnaudojamą liaudį. Kitas kontekstinės Biblijos analizės pavyzdys gali būti feministinė teologija, susieta su XX amžiaus dėmesiu „moters“ figūrai.

Galiausiai, ketvirtasis Biblijos analizės kelias remiasi tradicija, prielaida, jog visi paskiri bibliniai tekstai turi būti interpretuojami vieno Apsireiškimo viduje. Kitaip tariant, ši analizė neatskiriama nuo tikėjimo, nuo įsitikinimo, kad krikščioniška tradicija yra lydima Šventosios Dvasios.

Pateikdamas šią Biblijos tekstų analizės metodų įvairovę, arkivyskupas Ravasi ne kartą pabrėžė, jog jie įvairiais būdais gali praturtinti mūsų supratimą, tačiau taip pat perspėjo ir apie riziką pernelyg sureikšminti, suabsoliutinti vieno ar kito metodo rezultatus bei išvadas. Pavyzdžiui, psichologinis metodas gali daug ką pasakyti apie žmogaus „gelmes“, tačiau tuo pat metu neleistinai ignoruoti krikščionybės istorinę dimensiją. Sociologinės analizės, tikrai naudingos Biblijos suvokime, šalininkai, kaip minėta, rizikuoja nebeįžvelgti nieko už socialinių aplinkybių. Feministinė analizė įnešė daugiau supratimo apie „moteriškumą“ ne tik žmonėse, bet ir pačiame bibliniame Dievo profilyje, bet taip pat pateikė keletą vienpusiškų bei radikalių perlenkimo pavyzdžių. Arkivyskupas Ravasi taipogi priminė 1993 metų Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumentą „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“, kuriuo paremta buvo ir jo pateikta šiuolaikinės egzegezės panorama. (rk)