Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezės santrauka: Šv. Pauliaus mokymas apie Bažnyčią.

Tęsdamas apaštalo šv. Pauliaus jubiliejaus metams skirtą katechezių ciklą, šio trečiadienio bendrosios audiencijos metu popiežius Benediktas XVI trumpai pristatė šv. Pauliaus mokymą apie Bažnyčią.

Pats terminas „Bažnyčia“ – graikiškai „ekklesia“ – yra kilęs iš Senojo Testamento ir reiškia Dievo išrinktos Izraelio tautos susirinkimą. Vėliau šituo terminu imta vadinti naująją Kristaus mokinių bendruomenę, kuri, panašiai kaip Senojo Testamento Dievo Tauta, irgi save suvokia kaip Dievo pašauktą bendruomenę. Paulius buvo pirmasis krikščionių rašytojas pavartojęs šį terminą. Žodį „ekklesia“ pirmą kartą aptinkame jo pirmajame laiške Tesalonikiečiams, kuriame jis kreipiasi į „tesalonikiečių bažnyčią“. Kituose laiškuose Paulius kreipiasi į Dievo bažnyčią Korinte, į Dievo bažnyčią Galatijoje. Taigi šias bendruomenes Paulius suvokia kaip vietines, dalines Bažnyčias, kurios kartu sudaro Dievo Bažnyčią. Tačiau ši Dievo Bažnyčia nėra tik vietinių Bažnyčių suma, nes Dievo Bažnyčia kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje yra pilnai išreikšta ir tobulai veikianti.

Popiežius taip pat atkreipė dėmesį į Pauliaus naudojamo termino sandarą. Jau pačiu terminu pabrėžiama, jog Bažnyčia yra ne žmonių, bet Dievo. Ji yra ne žmonių, kuriuos vienija tie patys tikslai ir interesai susibūrimas, bet yra Dievo suburtųjų bendruomenė.

Žinome, - tęsė Benediktas XVI trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę, - kad jaunystėje Paulius buvo aršus krikščionių persekiotojas. Jis persekiojo Bažnyčią, nes joje matė pavojų Izraelio tautos ištikimybei savajai tradicijai, apipjaustymui, papročiams, šabo laikymuisi, ir visam tam tradicinių vertybių lobynui, kuris Izraelio tautą išskiria iš kitų tautų. Už ištikimybę savo papročiams Izraelis ne kartą sumokėjo kankinių krauju. Tačiau po susitikimo su prisikėlusiu Kristumi, Paulius suprato, kad Kristų įtikėję žydai neišdavė tautos tradicijų, bet priešingai, kad Izraelio Dievas Kristuje praplėtė savo pašaukimo akiračius ir kviečia visas tautas būti Dievo išrinkta tauta. Tad ir ištikimybė Dievui neprivalėjo būti patvirtinta konkrečios vienos tradicijos išoriniais ženklais, nes Dievas kviečia visus su visa savų papročių įvairove į vieną Dievo tautą, į Dievo Bažnyčią.

Šioje naujoje situacijoje esminis dalykas yra ne išoriniai priklausymo Dievo tautai ženklai. Svarbiausiu elementu tampa Kristaus žinios skelbimas. Norėdamas pabrėžti šitą skirtumą, Paulius sąmoningai pasirinko terminą „ekklesia“, kuris ano meto vartosenoje buvo kur kas platesnis ir „pasaulietiškesnis“, už terminą „sinagoga“, kuris irgi reiškė Dievo tautos susirinkimą, labiau akcentuojant susitelkimą ties tradicija.

Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius priminė ir kitą Pauliui labai būdingą elementą – „Kristaus kūno“ įvaizdį kalbant apie Bažnyčią. Naudodamas to meto romėniškoje sociologijoje paplitusį įvaizdį, Paulius kalba apie Dievo tautą kaip gyvą organizmą, kurio visi komponentai yra svarbūs. Visi, net ir mažiausi kūno nariai yra reikalingi normaliam viso organizmo funkcionavimui. Remdamasis šituo įvaizdžiu, Paulius sako, jog Bažnyčioje reikalingi ir pranašai, ir apaštalai, ir mokytojai, ir paprasti žmonės – nes visi jie būtini dvasinio organizmo gyvybei ir vienybei. Tačiau Paulius žengia dar toliau, kalėdamas apie Bažnyčios ir Kristaus Kūno tapatumą. Šis įvaizdis byloja ne tik apie sociologinę vienybę, kiekvieno komponento reikalingumą ir naudingumą bendrai visumai, bet apie sakramentinę visų pakrikštytųjų vienybę su Kristumi.

Atskiro dėmesio vertas ir Pauliaus naudojamas „Dievo tautos“ terminas,- sakė popiežius. Dievo Tauta, pasak Pauliaus, tai pirmiausia Senojo Testamento Dievo išrinkta tauta. Šia prasme pagonys, tai yra visi kas nepriklauso Dievo išrinktiesiems, nėra „tauta“. O štai Kristaus dėka priklausymas Dievo tautai tampa visuotiniu pašaukimu.

Apaštalas Paulius,- sakė Benediktas XVI audiencijos pabaigoje,- padeda mums suprasti mūsų pašaukimą būti Dievo tauta pasaulyje. Kokia didinga yra Bažnyčia ir koks svarbus mūsų pašaukimas. Mes esame Dievo šventykla pasaulyje, vieta, kurioje Dievas apsigyveno, esame jo šeima. O būdami Dievo šeima ir Dievo namai turime pasaulyje liudyti Dievo meilę. Melskime Viešpatį, kad padėtų savo Bažnyčiai, savo Kūnui, vis labiau liudyti jo meilę mūsų pasaulyje ir mūsų istorijoje. (jm)