Popiežius aukojo Mišias Dievo Tarno Pijaus XII mirties 50-ųjų metinių proga

Spalio 9 dieną sukako 50 metų nuo popiežiaus Pijaus XII mirties. Šia proga popiežius Benediktas XVI ketvirtadienį šv. Petro bazilikoje aukojo Mišias, kurias drauge su juo koncelebravo kardinolai ir vyskupai iš viso pasaulio, dalyvaujantys šiomis dienomis Romoje vykstančioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje.

Dėl Dievo Tarno Pijaus XII mirties 50-ųjų metinių Mišių buvo sutrumpinta ketvirtadienio ryto Sinodo generalinė kongregacija. Joje, panašiai kaip ir trečiadienio vakarą vykusioje generalinėje kongregacijoje, buvo klausomasi Sinodo Tėvų trumpų pasisakymų. Trečiadienio vakarą ir ketvirtadienio rytą kalbėjo po keliolika Sinodo Tėvų.

Šv. Petro bazilikoje aukotų Mišių homilijoje, kalbėdamas apie savo pirmtaką Petro Soste Dievo Tarną Pijų XII, popiežius Benediktas XVI palietė ir šiandien dažnai diskutuojamą popiežiaus Pijaus XII laikyseną jo epochos problemų akivaizdoje, ir šio popiežiaus nuopelnus vien bažnytinėje sferoje.

„Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo begalinio gailestingumo” – psalmės invokacija Pijus XII pradeda savo testamentą ir toliau jame rašo: Šiuos žodžius, suprasdamas, jog esu nevertas, ištariau kai buvau išrinktas popiežiumi; šiuos žodžius tariu ir dabar“. Šitie, dvejus metus prieš mirtį užrašyti žodžiai, puikiai byloja apie mano garbingąjį pirmtaką, paskutinį popiežių gimusį Romoje, kilusį iš nuo seno su Šventuoju Sostu susijusios giminės,- kalbėjo Benediktas XVI.

Homilijoje popiežius priminė pagrindinius kunigo, vėliau vyskupo ir kardinolo Eugenijaus Pacelli ir galiausiai popiežiaus Pijaus XII tarnavimo Bažnyčiai etapus. Dirbti Romos Kurijoje jis pradėjo 1901 metais, dar prie popiežiaus Leono XIII. Pirmojo pasaulinio karo metais jis dalyvavo popiežiaus Benedikto XV pastangose sustabdyti tas, popiežiaus žodžiais tariant, „nereikalingas skerdynes“. Vėliau jam teko vadovauti apaštališkajai nunciatūrai pirmiausia Bavarijoje, o paskui Berlyne. 1929 metais paskirtas Vatikano Valstybės sekretoriumi, kardinolas Pacelli buvo ištikimas popiežiaus Pijaus XI bendradarbis, esmingai prisidėjęs prie rengimo to laiko totalitarizmus smerkusių enciklikų: „Non abbiamo bisogno“ – prieš italų fašizmą, „Mit brennender Sorge“ – prieš nacionalsocializmą ir „Divini Redemptoris“ – prieš komunizmą.

Antrojo pasaulinio karo metais visi pamatė popiežiaus Pijaus XII nepaprastą meilę Romai, paliudytą artimo meilės darbais persekiojamiems žmonėms, nepaisant jų tikybos, tautybės ar politinių įsitikinimų. Kai vokiečiams okupavus Romą jam nekartą buvo patariama pasitraukti iš miesto, Pijus XII visada ryžtingai atsakydavo: „Nepaliksiu Romos, net jei turėčiau mirti“. Kaipgi užmiršti 1942 metais per radiją skambėjusią jo kalėdinę kalbą? Susijaudinusiu drebančiu balsu jis kalbėjo apie šimtus tūkstančių žmonių, kurie būdami visiškai nekalti, o vien tik dėl tautybės ar kilmės, yra pasmerkti mirčiai. Tai buvo aiški užuomina apie žydų tautybės žmonių deportavimus ir žudymą. Pijus XII dažnai veikia neviešai, nes ir to meto istorinės sąlygos neleido kitaip veikti, nenorint dar labiau pakenkti persekiojamiesiems.

Dėl šitų intervencijų, po karo ir ypač mirties valandą jis susilaukė daugelio žydų pasaulio atstovų dėkingumo. Izraelio užsienio reikalų ministrė Golda Meir rašė: „Kai nacių teroro dešimtmečiu mūsų tautai teko kelti baisią kankinystę, persekiojamuosius gynė popiežiaus balsas“ ir ji taip pat pridūrė: „Mes netekome didžiojo taikos tarno“.

Deja, ne visada ramūs istoriniai debatai apie Dievo Tarno Pijaus XII figūrą, dažnai nutyli kai kuriuos jo daugialypio pontifikato aspektus, deramai neįvertina jo gausių ir aktualumo nepraradusių pasisakymų ir kalbų mokslininkams, medikams, įvairių profesijų atstovams.

Ketvirtadienį aukotų Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI paminėjo ir kai kuriuos svarbius Pijaus XII nuopelnus bažnytinės bendruomenės labui, jo paliktus pėdsakus Bažnyčios mokyme. Visų pirma popiežius paminėjo 1943 metais paskelbtą encikliką „Divino afflante Spiritu“, kuria buvo nustatytos naujos biblinių studijų normos. Šią encikliką ypač svarbu prisiminti dabar kai vyksta Vyskupų Sinodo asamblėja, skirta būtent Dievo Žodžio Bažnyčios gyvenime ir misijoje tematikai.

Galiausiai, homilijos pabaigoje, popiežius ragino visus melstis, kad sėkmingai vyktų Dievo Tarno Pijaus XII beatifikacijos byla, nes šventumas buvo idealas, kurio jis pats siekė ir kurį visiems siūlė.

Mišioms pasibaigus, popiežius Benediktas XVI nulipo į Vatikano bazilikos požemį ir susikaupė maldoje prie Pijaus XII kapo.

* * *

Stebėtinai greita, tačiau ganėtinai dėsninga, buvo žiniasklaidos reakcija į popiežiaus homilijoje paminėtą Pijaus XII beatifikacijos bylą. Šiuose popiežiaus žodžiuose buvo įžvelgtas ketinimas paspartinti Pijaus XII skelbimą palaimintuoju. Reaguodamas į tai, Vatikano spaudos salės vadovas tėvas Federico Lombardi patikslino, jog Šventųjų skelbimo kongregacija jau 2007 metų gegužės mėnesį vienbalsiai priėmė dekretą, patvirtinantį Pijaus XII herojiškas dorybes. Vis dėlto, šis dekretas dar nepaskelbtas, nes popiežius nusprendė jį rimtai ir ramiai apsvarstyti. Pasak tėvo Lombardi, homilijoje skambėję popiežiaus žodžiai apie beatifikacijos bylą neturėtų būti suprantami, kaip užuominą apie jo sprendimą dėl Pijaus XII beatifikacijos bylos tolimesnės eigos. Popiežius tik norėjo parodyti savo pritarimą tam troškimui, kuris yra nuo seno gyvas Dievo tautoje,- sakoma Vatikano Spaudos salės pareiškime. (jm)