Popiežiaus Jono Pauliaus I mirties 30 metinės

Sekmadienį sukanka Dievo tarno popiežiaus Jono Pauliaus I mirties 30 metinės. Sukaktis šiomis dienomis yra minima skirtingose šiaurės Italijos vyskupijose, iš kurių yra kilęs popiežiumi tapęs Venecijos patriarchas Albino Luciani.

Venecijoje ir Luciani gimtinėje, Canale d’Agordo miestelyje, surengtas suvažiavimas apie mažai žinomą Luciani mokymą įvairiomis Bažnytinio gyvenimo temomis. Sekmadienį iškilmingas Mišias už popiežių Luciani Šv. Morkaus katedroje celebruos Venecijos patriarchas kardinolas Angelo Scola.

Popiežių Paulius VI įpėdinio ir Jono Pauliaus II pirmtako Luciani pontifikatas pasibaigė staigiai ir nelauktai jam mirus po trisdešimt trijų popiežiavimo dienų, 1978 metų rusėjo 28 d. Per tokį trumpą laikotarpį popiežius Jonas Paulius I nespėjo nuveikti didelių darbų ir, be kelių katechezių ir homilijų, praktiškai nepaliko jokių magisteriumo pėdsakų, kurie leistų spręsti apie jo, kaip Visuotinės Bažnyčios ganytojo mokymą.

Tačiau yra išlikę gan gausūs laiškai ir dokumentai iš laikotarpio, kuomet Luciani nepilną dešimtmetį buvo Venecijos patriarchas (1969-1978) ir Italijos vyskupų konferencijos vicepirmininkas bei iš ankstesnio laikotarpio, kai jis vienuolika metų (1958-1969) buvo Šiaurės Italijos Vittorio Veneto vyskupijos ordinaras ir, kaip vienas iš jauniausių Bažnyčios vyskupų, dalyvavo visose Vatikano II Susirinkimo sesijose, nuo Susirinkimo atidarymo 1962 metais iki jo uždarymo 1965 m.

Romoje vykstant sesijoms Luciani laiškais nuolat informavo vyskupijos kunigus apie Susirinkimo eigą, o kartais posėdžių metu parvažiuodavo į vyskupiją ir savo tikintiesiems parveždavo žinių apie Susirinkimo naujienas. Luciani byloje susidarė gan didelis pluoštas korespondencijos ir dokumentų, kurie jau kelinti metai yra leidžiami tęstiniame leidinyje bei yra įtraukti į jo beatifikacijos bylą.

Viena iš šiomis dienomis Luciani gimtinėje jo mirties metinėms skirto suvažiavimo temų yra Bažnyčios misija „ad gentes“, kuria Luciani gyvai domėjosi, o kažkada net buvo viliojamas minties tapti misijonieriumi. Yra žinoma, kad Albino Luciani, tiek būdamas Vittorio Veneto vyskupu, tiek Venecijos patriarchu, nuoširdžiai rūpinosi ne tik šių vyskupijų Afrikoje ir Lotynų Amerikoje vadovaujamomis ir išlaikomomis misijomis, bet taip pat misionieriškos dvasios palaikymu ir skleidimu tėvynėje. Apie tai liudija jo kasmetiniai pastoraciniai laiškai tikintiesiems Pasaulinės Misijų dienos proga.

Praėjus metams po Vatikano II Susirinkimo uždarymo, 1966 metais Luciani pirmą kartą išvyko į Italijos užsienį, kelionės tikslu pasirinkdamas savo vyskupijos Burundyje išlaikomą misiją. Po dvi savaites trukusios kelionės Luciani paskelbė „Laišką vyskupijai po kelionės į Afriką“. Laiške vyskupas išdėstė savo viziją apie misijas, atsiliepdamas ir į Vatikano II Susirinkime nuskambėjusius svarstymus apie Bažnyčios Afrikoje susitapatinimą su visuotine Bažnyčia per inkultūraciją.

Luciani sau būdingu lengvu ir paprastumu stiliumi smulkiai aprašo savo patirtį misijų pasaulyje. Laiške ganytojas beveik neužsimena apie politines peripetijas tuomet dar neseniai iš kolonijinio valdymo išsivadavusioje šalyje, o visą dėmesį skiria religinei ir pastoracinei tikrovei. Aprašęs burundiečių religinį ir socialinį gyvenimą Luciani visą dėmesį sukaupė į misionieriavimo aspektus. Tai kas jam atrodo svarbiausia yra evangelizacija.

Pasak Luciani, misijų kongregacijos nuveikė ir tebedaro daug gero, o manantieji, kad misionieriškos pastangos yra atgyvena ne tik nedovanotinai klysta, bet ir klaidina visus jaunus kunigus ir studentus, kurie palikę šeimas ir vyskupijas įstojo į misionierišką kongregaciją vien tiktai iš meilės Kristui ir sielų gerovei. Misijų poreikis yra didžiulis: reikia tik rankų, maldos ir priemonių, nes darbo per akis.

Luciani pripažino reikalą šalinti kai kuriuos misijinių kongregacijų trūkumus, nekvestionavo vietinių bendruomenių ir ordinarų autoriteto, bet nepritarė norėjusiems iškelti autochtonų Bažnyčios pirmumą prieš neva atgyventą misionierišką modelį. Bažnyčia yra viena ir ta pati visur, Evangelija yra viena visiems, malonė suteikiama ir vieniems, ir kitiems. Tas ko reikia yra evangelizavimas, - teigė laiške Luciani.

Vienintelė kita Albino Luciani kelionė į neeuropietišką užsienį buvo kelionė 1975 metais į Braziliją, kuomet jau buvo Venecijos patriarchas ir kardinolas. Jis išvyko į Braziliją lankyti Venecijos krašto emigrantų, tačiau labai domėjosi Bažnyčios Brazilijoje gyvenimu. Savo įspūdžius kardinolas aprašė trumpuose užrašuose, kuriuose taip pat mini anuomet Brazilijoje klestėjusias „bazių bendruomenes“. Būsimasis popiežius jose įžvelgė teigiamų bruožų.

Luciani „bazių bendruomenes“ taip aprašė: tai tikinčiųjų branduoliai, kurie aplankomi ir stiprinami kunigų ar vienuolių, stengiasi jaustis kaip religinės šeimos broliai, daug vietos skirdami vargšams ir visuomet vertindami parapiją ir vyskupiją kaip vienybės centrą. Tuo metu pas mus tą patį vardą turinčios bendruomenės dažniausiai skiriasi. Pas mus „bazė“ mėgsta priešintis „viršūnėms“ ir siekia „susigražinti“ žodį, tarnystę, sakramentus, eucharistiją ir kultą, kuriuos vyskupai praeityje neva nusavino. Brazilijoje bazių bendruomenės, - rašė užrašuose Luciani, - kuria ir parapiją, ir vyskupiją, tuo tarpu pas mus jos yra linkusios ardyti.

Be šių dviejų tarptautinių kelionių ir kelių trumpų vizitų į Šveicariją, Vokietiją, Jugoslaviją ir Portugaliją, Albino Luciani, Jonas Paulius I, visą bažnytinę kunigo ir vyskupo tarnystę iki išrinkimo popiežiumi įvykdė gimtajame Veneto krašte. Todėl gali susidaryti įspūdis, jog Luciani stokojo tarptautinės patirties. Tačiau negalima pamiršti jo ryšių su vyskupais iš viso pasaulio, kurie jį dažai lankydavo ir su kuriais susitikdavo Vyskupų sinodo asamblėjose. Luciani visuomet kliovėsi vyskupiškos tarnystės visuotinumu ir katalikiškumu.

Popiežiaus Pauliaus VI encikliką apie taiką, tarptautinį teisingumą ir besivystančių kraštų poreikius „Populorum progressio“ Luciani aptarė 1977 metais šiais žodžiais: mes katalikai turime pasistengti mąstyti naujomis kategorijomis. Ankščiau kalbėdavome apie savųjų ir artimo meilę, apie teisingumą darbininkų ir darbdavių santykiuose; dabar turime galvoti ir kalbėti taip pat apie tautų meilę, apie teisingumą tarptautiniu ir pasauliniu mastu. Turime įtikinti save pačius ir kitus, jog būtinai reikia pasikeitimų, neišvengiamai reikia gilių reformų. (sk)