Krikščionybė - Europos kultūrą rišantis „mazgas“

Sename ir garsiame Ispanijos Salamankos universitete buvo surengta konferencija apie „Bažnyčios kultūrinį paveldą“. Ja atidarė arkivyskupas Gianfranco Ravasi, Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas. Pateikiame jo pranešimo mintis.

Arkivyskupas Ravasi savo apmąstymą skėlė į dvi dalis. Pirmojoje aptarė kelis kultūrinius modelius, per kuriuos Šventasis Raštas esmingai įtakojo Europos kultūrą. Antroje dalyje kalbėjo kaip išsaugoti pamatines vertybes, kurias krikščionybė įspaudė į europietišką civilizaciją.

Arkivyskupo tvirtu įsitikinimu, jei Europa nori būti ne tik politinio ir ekonominiu realizmo žemynu, bet taip pat vilties, idealų bendruomene, jai reikia vėl iš naujo atskleisti savo žmogiškus ir dvasinius šaltinius. Gėtė sakė: „Gimtoji Europos kalba yra krikščionybė“, Kantas taip pat buvo įsitikinęs, kad „Evangelija yra šaltinis, iš kurio ištryško mūsų civilizacija“.

Žinoma, Europa pirmiausia atrodo kaip kultūrų mozaika: joje yra lotynų zona, bet taip pat germanų, slavų ar keltų. Europa beveik niekad nebuvo politiškai, istoriškai vieninga. Tačiau daug amžių buvo vieninga kultūriškai. Šios vidinės vienybės krikščioniška siela, kartais prigesusi, kartais apsinešusi, bet niekad neužgesusi, taip pat patyrė daug įtakų: graikų filosofijos ar romėnų teisės, liberaliojo iliuminizmo ar darbininkų judėjimo. Bet vis dėlto neabejotina, kad krikščionybė buvo - ja remiantis ar jai kontrastuojant - mazgas, kuris susiejo visą šią įvairovę.

Krikščionybė buvo tarsi bendras Europos kodeksas, ypač Biblija. Neveltui Nyčė ruošdamas vieną savo veikalą rašė, jog „mums Abraomas yra daugiau už bet graikų ar vokiečių istorijos personažą. Tarp to, ką jaučiama skaitydami psalmes ir Pindarą ar Petrarką, yra tas pats skirtumas kaip tarp tėviškės ir svetimos žemės“.

Krikščionybės ir kultūros istorijos sampynos yra labai sudėtingos, dažnai dialektikos, kartais konfliktiškos, tačiau būtinos mūsų identiteto suvokimui, - tvirtino arkivyskupas Ravasi.

Jis pateikė trijų krikščionybės įtakos kultūrai modelių pavyzdžius, perspėjęs, jog tai tik tikrovę supaprastinančios iliustracijos. Pirmąjį modelį galima būtų pavadinti „reinterpretacija“ arba „aktualizavimu“. Biblinis tekstas arba simbolis yra perskaitomas ir įkūnijamas naujose istorinėse kultūrinėse koordinatėse. Štai Jobo figūra, kuri daug metų sakraliame mene buvo kantraus Kristaus vaizdinys, Kierkegaardui, garsiam danų filosofui, tampa asmeniniu ženklu. Jobo istorijoje jis atpažįsta savo paties patirtį. Analogiškai Kierkegaardui Izaoko paaukojimo epizodas, baisus ir tylus trijų dienų Abraomo kelias tampa kiekvieno tikinčiojo kelio paradigma, pažymėta šviesos ir tamsos. Tikintysis turi eiti šiuo keliu link Dievo atsisakydamas visų žmogiškų ramsčių, tarp jų ir jausmų bei ryšių su artimiausiais žmonėm.

Antrajam modeliui yra būdinga trikdanti biblinių tekstų ir minčių interpretacija, todėl šį modelį galima pavadinti „degeneraciniu“. Nukrypdamas ar iškraipydamas, taip pat egzegezėje ir teologijoje, šis modelis leidžia kalbėti visai apie ką kitą, nei parašyta bibliniame tekste, o kartais ir net priešingus teksto esmei dalykus. Pavyzdžiu vėl galima pasitelkti knygą apie Jobą. Neretai ji suprantama remiantis tik pirmuoju ir paskutiniuoju skyreliais. Taip Jobas pasirodo tik kaip kantrus žmogus, kuris ištveria išbandymus ir vėliau Dievo yra apdovanojamas, nors turinio esmė yra žmogaus drama priešais Dievo ir blogio slėpinį. Savaip interpretuojamą Jobo istoriją dažnai sutiksime literatūroje: pas Gėte ir Dostojevskį, pas Blochą ir Camus. Degeneracinis modelis palieka nuošalėje autentišką teksto prasmę, pasinaudoja juo kaip tam tikru išeities tašku naujoms įžvalgoms, naujoms reikšmėms įvesti. Tačiau ir tai liudija biblinio teksto vaisingumą bei galią.

Dar labiau biblinio teksto turtingumą išreiškia „perteikiamasis“ modelis: toks teksto perrašymas, kuris išryškina jo gryną dvasinę galią. Arkivyskupas Ravasi tokio modelio pavyzdžiu pasirinko Mocarto muzikoje interpretuojamą literatūriškai kuklią ir trumpą 117 psalmę. Mocartas taip ją sugebėjo perteikti, kaip jokia literatūrinė ir mokslinė teksto egzegezė negalėtų.

Biblija vaisingai persmelkė ne tik literatūrą, bet ir pilietinį bei socialinį gyvenimą, etiką. Tačiau visada svarbu atsiminti Kristaus posakį: „Atiduokite Cezariui tai, kas Cezario ir Dievui tai, kas Dievo“. Pasaulietinė, ekonominė, politinė sferos turi savo orumą ir autonomiją. Dvasinė sfera nuo jų skiriasi, bet nėra prieštaringa. Cezario Europa ir Dievo Europa, imanentiškumas ir transcendencija, politika ir religija, ekonomija ir kultūra turi pintis, tačiau nepiktnaudžiaujant.

Kaip išsaugoti mūsų krikščionišką sielą, pulsuojančią mūsų civilizacijos viduje: tuo pat metu mūsų autentiškumą, mūsų ypatingumą, mūsų tapatybę? Šiuo požiūriu, anot arkivyskupo Ravasi, svarbūs bent trys dalykai.

Pirmiausia reikia kovoti prieš mūsų šaknų užmarštį. Civilizacijos žlugimą galima prilyginti ne namo sugriuvimui, tačiau „ištuštėjimui“, „tirpimui“. Civilizacijos tapatybė po truputį tirpsta, kol lieka tik žievė. Europa be senųjų krikščioniškų šaknų rizikuoja tapti tik sausu kamienu, didžiosios katedros tik išsiblaškiusių turistų etapu, praradusios širdį, be giesmių, be gyvybės.

Antra, reikia kovoti prieš paviršutiniškumą, vulgarumą, banalumą, bjaurumą. Reikia grįžti ne tiek prie etikos, bet ir prie grožio. Kaip sakė jau minėtas Kierkegaardas, „laivą veda virėjas ir tai, ką jis perduoda per vado megafoną nėra kryptis, tačiau tai, ką valgysime rytoj“. Deja, labai dažnai komunikacijos priemonės, kaip televizija minioms komunikuoja tik tai, ką turime valgyti.

Trečia, reikia kovoti prieš perlenkimus, grynos antitezės spiralę. Viena vertus, nereikia kristi į sinkretizmą ir bespalvį reliatyvizmą, užtušuojantį pilkuma mūsų tapatybės spalvas. Antra vertus, reikia vengti fundamentalizmo, ignoruojančio kito patirtį, bijančio visko, kas yra skirtinga. Reikia iš naujo atrasti didžiąją dialogo tradiciją tarp kultūrų, tarp religijų, sekant ta krikščionybe – dažnai išduoda – kuri žmogaus ieškojimuose įžvelgia „Žodžio sėklas“.

Sugrįžimas prie Europos istorijos upės ištakų yra būtina dvasinė piligrimystė, būtina tiek tikintiems, tiek agnostikams, kad galėtume pasiūlyti tokią Europą, kuri nebūtų vien geografinė ar ekonominė. (rk)