Ateinančiais metais popiežius aplankys Tėvo Pijaus šventovę

Rugsėjo 23 dieną liturginis kalendorius mini šv. Tėvą Pijų. Šiemetinė jo liturginė šventė sutampa su jo mirties, arba kaip sakoma apie šventuosius – gimimo Dangui, 40-osiomis metinėmis. Prieš keletą dienų, šeštadienį, rugsėjo 20-ąją, sukako 90 metų nuo tos dienos kai dar jaunas Tėvas Pijus gavo stigmas – jo kūne atsivėrė Kristaus kančios žaizdos.

Ši dviguba sukaktis iškilmingai pažymėta pietų Italijos San Giovanni Rotondo miestelyje, kuriame Tėvas Pijus gyveno ir apaštalavo ir kur dabar saugomos jo relikvijos. Šia proga į San Giovanni Rotondo buvo nuvykęs Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone. Antradienio rytą prieš keletą metų konsekruotoje, garsaus italų architekto Renzo Piano suprojektuotoje, naujojoje šventovės bažnyčioje kardinolas Bertone aukojo Tėvo Pijaus liturginio minėjimo Mišias. Po pietų kardinolas pašventino kitados tėvo Pijaus įkurtos, vėliau išplėstos, ligoninės neseniai pastatytą naują reabilitacijos skyrių. Rytinių Mišių metu kardinolas pranešė, jog ateinančiais metais šv. Tėvo Pijaus šventovę aplankys popiežius Benediktas XVI.

Antradienį Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minėtas Tėvas Pijus – vienuolis kapucinas, asketas ir stigmatizuotasis, garsėjo savo homilijomis, žmonės veržėsi pas jį išpažinties. Po jo mirties garsas apie šventumą dar labiau sustiprėjo ir dar didesnės minios traukė melstis prie jo kapo.

Francesco Forgione, būsimasis Tėvas Pijus, gimė Pietrelcina miestelyje, už kelių dešimčių kilometrų į rytus nuo Neapolio 1887 metais. 1907 metais davė vienuolio kapucino įžadus. 1910 metais priėmė kunigystės šventimus. Kadangi buvo silpnos sveikatos, Tėvas Pijus buvo kilnojamas iš vieno vienuolyno į kitą. 1916 metais buvo, kaip manyta, laikinai perkeltas į San Giovanni Rotondo vienuolyną, tačiau kaip vėliau paaiškėjo, šiame vienuolyne jis praleido visą likusį gyvenimą. Lygiai prieš 90 metų, 1918-ųjų rugsėjo 20-ąją, po Mišių kalbančiam dėkojimą maldą Tėvui Pijui atsivėrė stigmos - Kristaus kančios žaizdos rankose, kojose ir šone, kurios išliko ir kraujavo ištisus 50 metų, iki pat mirties. Bažnytinė vyresnybė, kaip visada atsargiai vertindama tokius reiškinius, siuntė oficialiai įgaliotus vizitatorius ištirti Tėvo Pijaus stigmas ir jo paties elgesį. Nors ir nieko įtartina nebuvo pastebėta, tačiau buvo nuspręstą apriboti jo kunigišką veiklą, paliekant teisę privačiai aukoti Mišias. Tik po keliolikos metų panaikintas draudimas aukoti Mišias drauge su žmonėmis.

1947 metais Tėvo Pijaus iniciatyva buvo pradėti statyti kančių palengvinimo namai, mūsų dienomis išaugę į gana didelę ir plačiai specializuotą ligoninę. Tėvas Pijus visą savo laiką leisdavo arba ligoninėje, arba klausykloje, guosdamas ligos slegiamus žmones arba sąžinės slegiamiesiems padėdamas susitaikinti su Dievu ir su žmonėmis.

1968 metų rugsėjo 22 dieną Tėvas Pijus aukojo paskutines savo gyvenime Mišias, o naktį, jau rugsėjo 23-ąją, mirė. Tėvo Pijaus šventumo garsas dar jam gyvam esant plačiai pasklido po Italiją ir už jos ribų. Dar labiau garsas apie šventumą sustiprėjo po Tėvo Pijaus mirties. Po gana ilgo kanoninio proceso, 1999 metų gegužės 2 dieną Tėvas Pijus buvo paskelbtas palaimintuoju ir vos po trejų metų nuo beatifikacijos, 2002-ųjų birželio 16 dieną – šventuoju. (jm)