2009 metais rengiamasi paminėti dvi su Čarlzu Darvinu, vienu iš šiuolaikinio mokslo
tėvų, susijusias progas: 200-ąsias gimimo metines (1809 vasario 12) ir 150-ąsias jo
garsiojo veikalo „Apie rūšių kilmę“ publikavimo metinės (1859 lapkričio 24).
Šia
proga Kembridžo universitetas, kuriame Darvinas kelerius metus studijavo, 2009 metų
liepos mėnesį surengs paskaitų, debatų, parodų „festivalį“. Iš tiesų, Darvino vardas
gali būti minimas šalia kitų vardų, kurie „sutampa“ su radikaliais laikmečio, mokslo,
pasaulėžiūros „lūžio“ momentais, žinomais ne tik ekspertų rate, bet nuvilnijusiais
per visą Europą ir už jos ribų. Prieš pusantro amžiaus Darvino pasiūlyta evoliucijos
teorija tebekaitina karštų šalininkų ir aistringų kritikų galvas. Iš istorijos žinome,
kad jų ginčų spektras svyravo nuo aklo abiejų pusių nesusikalbėjimo iki įdomių sintezės
pasiūlymų, nuo mokslinių diskusijų iki ideologizavimo. Darvino teorijos atveju netrūko
nei nepagrįsto evoliucijos teorijos atmetimo, nei aklo tikėjimo, kad tai nepakeičiama
ir nediskutuotina hipotezė.
Artėjant minėtiems paminėjimams, Anglikonų Bažnyčios
oficialioje interneto svetainėje taip pat atsirado skyrelis, skirtas Darvinui (www.cofe.anglican.org/darwin/).
Jame pateikiami keli faktai apie Darvino ir tikėjimą, apie Darviną ir (anglikonų)
Bažnyčią.
Svetainėje rasime kelias svarbiausias Darvino gyvenimo datas: gimė
1809 vasario 12, po medicinos studijų Edinburgo universitete 1825-1831 metais studijavo
teologiją Kembridže. Po studijų leidosi į keliones. Po daugelio metų, kelionių, stebėjimų,
lyginimų, po 20 metų apmąstymų plyta po plytos „pastatė“ tai, kas šiandien kartais
vadinama tiesiog „darvinizmu“: natūraliosios atrankos mechanizmu paaiškintą evoliucijos
teoriją, susintetintą veikale „Apie rūšių kilmę“. 1839 metais vedė Emma Wedgwood iš
pasiturinčios šeimos. Su ja sulaukė dešimties vaikų, iš kurių trys mirė prieš laiką.
Darvino darbai jam atnešė ne tik polemikos nuovargį, bet taip pat akademinį
ir visuomeninį pripažinimą. Dar 30 metų amžiaus tapo britų Karališkosios draugijos
nariu, o po mirties 1882 metais iškilmingai palaidotas Vestminsterio abatijoje, greta
kito mokslininko, kurio neaplenkia joks mokslo istorijos ir fizikos vadovėlis: Izaoko
Niutono.
Koks Darvino santykis su tikėjimu ir su (anglikonų) Bažnyčia? Svetainėje
trumpai aprašomas Darvino tikėjimo kelias nuo karšto tikinčiojo iki tikėjimo praradimo.
Jei Kembridžo universitete Darvinas teologiją pradėjo studijuoti ketindamas tapti
dvasininku, tai jau studijų pabaigoje pradėjo justi, jog nebegali tikėjimu vadovautis,
jog „labai lėtu tempu“ jame užaugo netikėjimas. Darvino biografai papildo, jog ir
taip jau suaižėjęs Darvino tikėjimas galutinai įskilo 1851 metais, po dešimtmetės
dukros mirties. Kita vertus, tai netapo atsiribojimu nuo Bažnyčios. Yra žinoma, pavyzdžiui,
kad Darvinas ir po tikėjimo krizės dalyvavo parapijinėje veikloje, prireikus talkininkaudavo.
Nors abejojo Senojo Testamento istoriškumu, bet taip pat cituodavo Biblijos citatas
kaip moralines indikacijas. Šeimai dalyvaujant pamaldose bevelydavo pasivaikščioti
kažkur aplink. Vieno 1879 metais datuojamo laiško ištraukoje, publikuotoje Darvino
sūnaus Francis parengtame biografiniame veikale, mokslininkas rašo, jog jo nuostatos
religijos atžvilgiu dažnai svyravo. Bet ir „didžiausiuose svyravimuose“, teigia Darvinas,
„aš niekad nebuvau ateistu Dievo egzistencijos neigimo prasme. Aš manau, kad bendrai
sakant (...), nors ir ne visada, (žodis) agnostikas būtų tinkamesnis mano proto būsenos
aprašymui“.
Minėtoje anglikonų Bažnyčios svetainėje taip pat rasime žodžius:
„200 metų po jūsų gimimo Anglijos Bažnyčia yra skolinga jums atsiprašymą už nesupratimą
ir, esant mūsų pirmai reakcijai klaidingai, paskatinimą kitiems jūsų nesuprasti“.
(rk)