Bendroji audiencija. Popiežius pasakojo apie savo kelionę į Prancūziją.

Trečiadienio rytą popiežius Benediktas XVI kelioms valandos parvyko iš Castelgandolfo į Vatikaną ir trečiadienio bendrojoje audiencijoje susitiko su maldininkais. Kaip įprasta po apaštališkųjų kelionių, šio trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius pasakojo apie prieš porą dienų pasibaigusią savo kelionę į Prancūziją.

Vizitas prasidėjo Paryžiuje, kur simboliškai susitikau su visa prancūzų tauta,- kalbėjo popiežius,- pagerbiau tą mylimą tautą, kurios civilizacijos kūrime Bažnyčia dalyvavo jau nuo antrojo amžiaus. Įdomu, kad būtent šiame kontekste subrendo būtinumas atskirti politikos ir religijos sferas, pagal garsų Jėzaus posakį: „Atiduokite ciesoriui, kas ciesoriaus, o Dievui, kas Dievo“. Ant romėniškų monetų būdavo iškaltas imperatoriaus atvaizdas ir dėl to monetos jam priklausė. Tuo tarpu žmogaus širdyje yra įspaustas Kūrėjo ir mūsų gyvenimo Viešpaties atvaizdas. Dėl to ir sveikas pasaulietiškumas negali neigti dvasinės sferos, bet privalo pripažinti, kad būtent ji, Kūrėjo išminčiai paklūstančios žmogaus sąžinės dėka, yra mūsų laisvės ir pasaulietiškų reikalų autonomijos garantas.

Kalbėdamas apie Paryžiuje vykusį susitikimą su kultūros žmonėmis, popiežius priminė, kad susitikimas vyko Bernardinų kolegijoje – dvyliktojo amžiaus pastate, buvusiame cistersų vienuolyne, kuriame pernai miręs kardinolas Jean Marie Lustiger įkūrė dialogo centrą. Šiame centre popiežius pasakė gana ilgą kalbą apie Vakarų teologijos pradžią ir Europos kultūros šaknis. Mūsų kultūra gimė iš Dievo ieškojimo,- sakė popiežius,- dėl to Dievo ieškojimas ir šiandien turėtų būti kiekvienos tikros kultūros pamatas.

Toliau savo kalboje trečiadienio rytą popiežius paminėjo Paryžiaus katedroje drauge su kunigais, vienuoliais ir seminaristais kalbėtus Mišparus bei po Mišparų prie katedros vykusį susitikimą su jaunimu. Paminėjo taip pat vizitą penkias mokslų akademijas vienijančiame Prancūzijos institute. Esu vienos tų akademijų narys,- sakė popiežius,- tad man buvo nepaprastai džiugu susitikti su kolegomis. Galiausiai paskutinis vizito Paryžiuje įvykis buvo Mišios aikštėje prie Invalidų bažnyčios. Apaštalo Pauliaus žodžiais raginau Paryžiaus ir visos Prancūzijos gyventojus ieškoti gyvojo Dievo, kuris Eucharistijoje esančiame Jėzuje parodė mums savo veidą ir paragino mus taip mylėti žmones kaip jis mus mylėjo.

Paskui nukeliavęs į Lurdą prisijungiau prie tūkstančių tikinčiųjų, ėjau tuo pačiu jubiliejiniu piligrimų keliu, vedančiu per pagrindines šventosios Bernadetos gyvenimo vietas,- sakė popiežius ir pasakojo apie apsilankymą bažnyčioje, kurioje Mariją regėjusi šventoji buvo pakrikštyta, varganus jos gimtuosius namus, Massabielle grotą, kur Marija net 18 kartų jai apsireiškė, ir, galiausiai, koplyčią, kur Bernadeta priėmė Pirmąją Komuniją. Popiežius taip pat paminėjo dalyvavimą įspūdingoje vakaro procesijoje su žvakėmis ir deglais. Lamingu sutapimu, sekmadienį, kai buvo aukojamos Marijos apsireiškimų 150-ųjų metinių Mišios, Bažnyčios liturgijoje buvo minimas šventojo Kryžiaus išaukštinimas. Kryžius yra iškalbingiausias vilties ženklas, bylojantis apie didžiausią meilę. Lurde, pirmos ir tobulos Viešpaties Kryžiaus liudytojos Marijos mokykloje, krikščionys išmoksta savo gyvenimo kryžiuose matyti šlovingą prisikėlusio Viešpaties Kryžių. Sekmadienio vakarą popiežius dalyvavo Eucharistinėje procesijoje. O pirmadienį, paskutinę vizito dieną, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minint Sopulingosios Mergelės Marijos šventę, buvo aukojamos Mišios, kuriose dalyvavo ligoniai. Kai kuriems iš jų popiežius suteikė Ligonių sakramentą.

Šlovinkime Viešpatį,- ragino popiežius trečiadienį sakytos kalbos pabaigoje,- ir dėkime jam už tai, kad Marijos apsireiškimu šventajai Bernadetai, buvo sukurta šita nepaprasta vieta, kurioje žmonės gali sutikti gydančią Dievo meilę. Lurde apsireiškusi Mergelė mums sako, jog pasaulis yra mūsų piligrimystės į Dangų, mūsų amžiną tėvynę vieta. Visi esme piligrimai ir visiems mus reikia Motinos, kuri mus vestų. Jos šypsena mums kviečia drąsiai eiti pirmyn ir tvirtai tikėti, kad Dievas yra geras, kad Dievas yra meilė. (jm)