Popiežius Lurde: malda prie Massabielle grotos ir deglų procesija

Šeštadienio vakare Šventasis Tėvas aplankė tris iš keturių Lurdo Jubiliejinio kelio sustojimų: pirmiausia parapijinę Šventosios Širdies bažnytėlę, kurioje Mariją regėjusioji Bernadeta buvo pakrikštyta, vėliau menkas patalpas, kuriose gyveno varginga Bernadetos šeima, trečioje vietoje garsiąją Massabielle grotą, šiandien vadinama tiesiog Lurdo arba Apsireiškimų grota. Būtent joje Bernadeta išvydo Mariją. Ketvirtąjį Jubiliejinio kelio sustojimą, koplyčią, kurioje Bernadeta priėmė pirmąją Komuniją, Šventasis Tėvas aplankys pirmadienio ryte, prieš šv. Mišias su ligoniais.

Kiekviename sustojime popiežius trumpai meldėsi specialiai Jubiliejaus kelio sustojimams numatytų maldų žodžiais, taip pat tyloje. Šventasis Tėvas į Lurdą atvyko ne tik kaip Bažnyčios ganytojas, bet taip pat kaip paprastas piligrimas, kartu su tūkstančiais kitų piligrimų, šiemet atvykusių paminėti 150-ųjų Marijos apsireiškimų Bernadetai metinių.

Aplankęs Massabielle grotą, kurioje uždegė žvakę, sukalbėjo šiam sustojimui skirtą specialią maldą ir taip pat „Sveika, Marija“, popiežius išvyko į šv. Juozapo ermitažą, esantį netoli Lurdo, privačiai vakarienei ir trumpam poilsiui.

Puse dešimtos vakaro Šventasis Tėvas grįžo į Lurdo miestelį ir čia dalyvavo deglų procesijos užbaigime. Šią procesiją Lurde susirinkę tikintieji piligrimai pradėjo kiek anksčiau, nueidami kelią nuo apsireiškimų grotos iki Lurdo bazilikos. Nuo šios bazilikos žemutinės terasos Šventasis Tėvas pasakė pirmąją homiliją Lurde.

Popiežius priminė Bernadetos regėtą Mariją: „gražią, gražesnę už viską“, kalbėjusią su mergaite labai maloniai, besikreipusią į Bernadetą „jūs“. Bernadeta matė šviesą, o toje šviesoje Mariją. Daug žmonių paliudijo, kad apsireiškimų metu ir pačios Bernadetos veidas tapdavo spinduliuojantis. Ir vėliau daug ką iki širdies gelmių sukrėtė šviesus Bernadetos veidas.

Pažvelkime, - piligrimams siūlė Šventasis Tėvas, - į Šventajame Rašte, Apokalipsėje aprašytą „saule apsisiautusią moterį“. Ant šlovingosios Mergelės Marijos galvos yra vainikas su dvylika žvaigždžių, simbolizuojančių dvyliką Izraelio genčių, šventųjų bendrystę, visą Dievo tautą. Po jos kojomis mėnulis, mirties ir mirtingumo simbolis. Palikusi užnugaryje mirtį, Marija yra visa apsirengusi gyvenimu, prisikėlusio Kristaus gyvenimu. Šį vakarą pažvelkime į Mariją, tokią šlovingą ir tokią žmogišką, leiskime, kad ji mus vestų pas Dievą, kuris yra nugalėtojas.

Lurdas yra viena iš tų vietų, - tęsė popiežius, - kurias Dievas išsirinko, kad jose spindėtų ypatingas jo grožis. Todėl šviesos simbolis Lurde yra svarbus. Nuo ketvirtojo Marijos apsireiškimo Bernadeta kairėje rankoje laikydavo uždegtą palaimintą žvakelę. Ja pasekė ir kiti. Nuo to laiko Lurde, šviesos ir taikos vietoje, dega tūkstančiai žvakių, dieną ir naktį, vasarą ir žiemą, išreiškiančios piligrimų ir ligonių rūpesčius, viltis, tikėjimą.

Atvykstame į piligrimystę čia, Lurde, - kalbėjo Benediktas XVI, - norime įeiti, Bernadetos pėdomis, į tą nepaprastą artumą tarp „žemės ir dangaus“. Yra pastebėtina, kad per apsireiškimus Bernadeta kalbėdavo rožinį, o Marija prisijungdavo tuo metu, kai būdavo tariami Dievą pagarbinantys žodžiai (doksologija). Tai rodo giliai teocentrinį Rožinio maldos pobūdį. Kada kalbame Rožinį, Marija pasiūlo savo širdį ir žvilgsnį jos Sūnaus gyvenimo kontempliavimui.

Per Bernadetą Marija paprašė ateiti procesijoje. Procesija su deglais mūsų kūniškoms akims perteikia maldos slėpinį: Bažnyčios bendrystėje, jungiančioje dangaus išrinktuosius ir žemės piligrimus, šviesa pliūpteli Dievo bei žmogaus dialoge ir šviesus kelias atsiveria žmonijos istorijoje, taip pat ir tamsiausiais momentais. Ši procesija yra didelio bažnytinio džiaugsmo metas, tačiau taip pat griežto apmąstymo laikas: mūsų nešamos intencijos rodo mūsų gilią bendrystę su visais, kurie kenčia.

Procesija tamsiu metu išreiškia keliaujančio krikščionio būseną: mums reikia šviesos ir tuo pat metu patys esame pašaukti būti šviesa. Nuodėmė mus padaro aklais, neleidžia pasisiūlyti tapti mūsų brolių vedliais, verčia patiems jais nepasitikėti ir nesileisti būti vedamais. Mums reikia, kad būtume apšviesti ir todėl kartojame aklojo Bartimiejaus maldavimą Jėzui: „padaryk, kad praregėčiau! (Mk 10,51)“. Kad regėčiau mane akinančią nuodėmę, bet ypač, kad matytumėme Viešpaties šlovę.

Apsireiškimai, - baigdamas sakė Šventasis Tėvas, - buvo apgaubti šviesos ir Dievas norėjo Bernadetos akyse įžiebti ugnį, atvertusią nesuskaičiuojamas širdis. Kiek žmonių čia atvyko pasižiūrėti, galbūt slaptai tikėdamiesi sulaukti kokio stebuklo. Vėliau, grįždami, patyrę dvasinę autentiško bažnytinio gyvenimo patirtį, keičia savo žvilgsnį į Dievą, į kitus, į save pačius. Juose užsidega maža liepsnelė, vadinama viltimi, supratimu, švelnumu. Diskretus susitikimas su Bernadeta ir Mergele Marija gali pakeisti gyvenimą, nes jos čia yra, šioje vietoje, kad vestų prie Kristaus, kuris yra mūsų gyvenimas, mūsų stiprybė, mūsų šviesa. Tepadeda jos, - linkėjo piligrimams popiežius, - gyventi jums kaip šviesos vaikams, liudijant, kad Kristus yra mūsų šviesa. (rk)