Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus.
Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas,
kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė
savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį
gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet
kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. (Jn 3, 13-17).
MEILĖS ŽENKLAS,
Mons. Adolfas Grušas
Šios dienos
šventė primena istorinį įvykį, kaip karalienė Elena, Konstantino, pirmojo krikščionių
tikėjimą priėmusio imperatoriaus, motina, atrado Jeruzalėje Jėzaus nukryžiavimo vietą.
Šią vietą, nežiūrint, jog Romos imperija darė viską, kad tik ji būtų pamiršta, krikščionys
pamaldžiai saugojo tris šimtmečius. Kaip tik ten, atkasus kapą, karalienė Elena rado
kryžių su Šventajame Rašte minimu užrašu, buvusiu virš Jėzaus galvos. Šis atradimas
sukėlė nepaprastą entuziazmą, ir krikščionys išvydo kryžių, iškilmingai įnešamą į
Jeruzalę. Mums gi šiandien tai sudaro progą rimtai pamąstyti apie kryžių. Susidūrus
su nekaltojo kančia, netikėta liga, matant žmones, kurių gyvenimas sugriuvo dėl įvykusios
nelaimės, ligos ar netekties, bet kokie mūsų žodžiai tampa pernelyg menki, ir netgi
Evangelijos žinia tą akimirką atrodo neįtikinanti. Vienintelis tikras priekaištas
Gerojo Dievo įvaizdžiui, kuri mums atėjęs atskleidė Kristus, yra nekalto žmogaus skausmas. Daugelis
mūsų išgyvenamų skausmų atsiranda dėl neteisingai suprastos ir panaudotos laisvės
ar mūsų žmogiškos prigimties trapumo, tačiau matant mirštantį kūdikį, susvyruoja net
pats tvirčiausias tikintysis. Kristaus mokinys negali išvengti skausmo ir Šventajame
Rašte nesurasime aiškaus atsakymo apie kančios slėpinį. Nerasime atsakymo apie mūsų
kančios prasmę. Ten bus tik žodžiai apie tai, kad Dievas pasiima ant savo pečių visą
pasaulio skausmą ir taip tą pasaulį atperka. Visų pirma norėčiau paaiškinti vieną
dalyką. Kryžius nėra skirtas aukštinimui, kančia nėra tai, kas Dievui patinka,
ir savęs sunaikinimas Jam nėra priimtinas. Tai sakau, norėdamas pabrėžti kartais
pernelyg puoselėjamą savęs sunaikinimo idėją, esančia katalikų tikėjime. Tai polinkis,
uždarantis krikščionį savame skausme ir verčiantis manyti, jog tokiu būdu jis priartėja
prie Dievo. Iš tiesų šis polinkis padaro nemaža nuostolių. Mūsų tikėjimas rizikuoja
sustoti Didžiajame Penktadienyje, nes visi turime savo kančių ir mums patinka mintis,
jog Dievas taip pat kentėjo, kaip ir mes. Vis dėlto mūsų tikėjimas negali sustoti
ant Golgotos, bet eina toliau: prie tuščio kapo angos. Krikščionio džiaugsmas reiškia
nugalėtą liūdesį, paliktą kryžių, kuris yra nebereikalingas ir kaip tik tą, jau tuščią
kryžių, mes ir aukštiname. Kryžius yra ne Dievo kančios, o Jo meilės ženklas. Kryžius
kiekvienam iš mūsų apreiškia Dievo gerumą. Jis taip mums parodė savo meilę. Kryžius
yra galutinis Dievo paradoksas, jo savotiškas pralaimėjimas, liudijimas, jog Jis atsiduoda
žmogui: kadangi Jis mus myli, mes galime Jį net nukryžiuoti. Aukštinti kryžių,
reiškia: aukštinti meilę. Aukštinti kryžių, reiškia: atverti širdį nuostabai ir adoracijai. Verta
pastebėti, kad apaštalas Jonas Evangelijoje nenaudoja žodžio „nukryžiuotas“ Jėzų jis
vadina „pakeltu“. Iškeltas ant kryžiaus Jėzus visus patraukia prie savęs. Žvelgdami
į nuogą, išniekintą, beveik neatpažįstamą Dievą, mes galime pasirinkti: kristi į desperaciją
ar parpulti kryžiaus papėdėje. Kaip tik tada Dievas yra labiausiai nutolęs nuo tos
karikatūros, kurią mes dažnai vaizduojame: Jis mums save atidavė amžiams. Ir Jis
prašo mokinį taip pat nešti savo kryžių... Dažnai kryžių mums uždeda kiti. Kartais
tai padarome mes patys. Kiekvieną rytą prabudę mes tą kryžių pasiimame arba nustumiame
šalin. Vengiame nereikalingų kančių, nekreipiame dėmesio į skausmus, kylančius iš
klaidingo požiūrio į pasaulį. Nešti savo kryžių, reiškia: nešti į pasaulį meilę,
leidžiantis už tai nukryžiuojamam. Kryžius yra ne skausmo, bet dovanos sinonimas.
Šiuo atveju kalbama apie brandžią dovaną, kurią nešame pasauliui: save pačius, nepasilaikant
savęs ir nedalijant. Dievas į mus žiūri labai rimtai, rizikuodamas būti vienu iš daugelio
pasmerktųjų istorijoje, todėl šios dienos šventė mums yra proga pažvelgti į Dievo
meilės didybę, Dievo, kuris miršta iš meilės mums ir dėl mūsų, iškeltas, kad visi
matytume Jį. Tai akimirka, kai mes galime pamatyti Dievo veidą... Todėl visiems,
garsiai išrėkiantiems Dievui savo skausmą, norėčiau pasakyti: savo skaudžios maldos
pabaigoje mes išvysime ne akliną sieną ar akmeninį veidą, bet Dievą, mirštantį dėl
mūsų. Tada galime pasirinkti: ar piktžodžiausime ir kaltinsime Jį dėl savo vargų,
ar – jei mums tai bus suteikta – liksime apstulbę, kaip nukryžiuotas galvažudys, kuris
nesugebėjo atsispirti neįmanomai Dievo meilei. Viskas čia: kryžius, parodantis,
kaip Dievas myli...