2008-09-13 11:27:10

Šventojo Kryžiaus išaukštinimas


Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. (Jn 3, 13-17).

MEILĖS ŽENKLAS, Mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3

Šios dienos šventė primena istorinį įvykį, kaip karalienė Elena, Konstantino, pirmojo krikščionių tikėjimą priėmusio imperatoriaus, motina, atrado Jeruzalėje Jėzaus nukryžiavimo vietą. Šią vietą, nežiūrint, jog Romos imperija darė viską, kad tik ji būtų pamiršta, krikščionys pamaldžiai saugojo tris šimtmečius. Kaip tik ten, atkasus kapą, karalienė Elena rado kryžių su Šventajame Rašte minimu užrašu, buvusiu virš Jėzaus galvos. Šis atradimas sukėlė nepaprastą entuziazmą, ir krikščionys išvydo kryžių, iškilmingai įnešamą į Jeruzalę. Mums gi šiandien tai sudaro progą rimtai pamąstyti apie kryžių.
Susidūrus su nekaltojo kančia, netikėta liga, matant žmones, kurių gyvenimas sugriuvo dėl įvykusios nelaimės, ligos ar netekties, bet kokie mūsų žodžiai tampa pernelyg menki, ir netgi Evangelijos žinia tą akimirką atrodo neįtikinanti.
Vienintelis tikras priekaištas Gerojo Dievo įvaizdžiui, kuri mums atėjęs atskleidė Kristus, yra nekalto žmogaus skausmas.
Daugelis mūsų išgyvenamų skausmų atsiranda dėl neteisingai suprastos ir panaudotos laisvės ar mūsų žmogiškos prigimties trapumo, tačiau matant mirštantį kūdikį, susvyruoja net pats tvirčiausias tikintysis.
Kristaus mokinys negali išvengti skausmo ir Šventajame Rašte nesurasime aiškaus atsakymo apie kančios slėpinį. Nerasime atsakymo apie mūsų kančios prasmę. Ten bus tik žodžiai apie tai, kad Dievas pasiima ant savo pečių visą pasaulio skausmą ir taip tą pasaulį atperka.
Visų pirma norėčiau paaiškinti vieną dalyką.
Kryžius nėra skirtas aukštinimui, kančia nėra tai, kas Dievui patinka, ir savęs sunaikinimas Jam nėra priimtinas.
Tai sakau, norėdamas pabrėžti kartais pernelyg puoselėjamą savęs sunaikinimo idėją, esančia katalikų tikėjime. Tai polinkis, uždarantis krikščionį savame skausme ir verčiantis manyti, jog tokiu būdu jis priartėja prie Dievo. Iš tiesų šis polinkis padaro nemaža nuostolių.
Mūsų tikėjimas rizikuoja sustoti Didžiajame Penktadienyje, nes visi turime savo kančių ir mums patinka mintis, jog Dievas taip pat kentėjo, kaip ir mes. Vis dėlto mūsų tikėjimas negali sustoti ant Golgotos, bet eina toliau: prie tuščio kapo angos.
Krikščionio džiaugsmas reiškia nugalėtą liūdesį, paliktą kryžių, kuris yra nebereikalingas ir kaip tik tą, jau tuščią kryžių, mes ir aukštiname.
Kryžius yra ne Dievo kančios, o Jo meilės ženklas.
Kryžius kiekvienam iš mūsų apreiškia Dievo gerumą. Jis taip mums parodė savo meilę.
Kryžius yra galutinis Dievo paradoksas, jo savotiškas pralaimėjimas, liudijimas, jog Jis atsiduoda žmogui: kadangi Jis mus myli, mes galime Jį net nukryžiuoti.
Aukštinti kryžių, reiškia: aukštinti meilę. Aukštinti kryžių, reiškia: atverti širdį nuostabai ir adoracijai.
Verta pastebėti, kad apaštalas Jonas Evangelijoje nenaudoja žodžio „nukryžiuotas“ Jėzų jis vadina „pakeltu“. Iškeltas ant kryžiaus Jėzus visus patraukia prie savęs.
Žvelgdami į nuogą, išniekintą, beveik neatpažįstamą Dievą, mes galime pasirinkti: kristi į desperaciją ar parpulti kryžiaus papėdėje. Kaip tik tada Dievas yra labiausiai nutolęs nuo tos karikatūros, kurią mes dažnai vaizduojame: Jis mums save atidavė amžiams.
Ir Jis prašo mokinį taip pat nešti savo kryžių...
Dažnai kryžių mums uždeda kiti. Kartais tai padarome mes patys. Kiekvieną rytą prabudę mes tą kryžių pasiimame arba nustumiame šalin. Vengiame nereikalingų kančių, nekreipiame dėmesio į skausmus, kylančius iš klaidingo požiūrio į pasaulį.
Nešti savo kryžių, reiškia: nešti į pasaulį meilę, leidžiantis už tai nukryžiuojamam. Kryžius yra ne skausmo, bet dovanos sinonimas. Šiuo atveju kalbama apie brandžią dovaną, kurią nešame pasauliui: save pačius, nepasilaikant savęs ir nedalijant. Dievas į mus žiūri labai rimtai, rizikuodamas būti vienu iš daugelio pasmerktųjų istorijoje, todėl šios dienos šventė mums yra proga pažvelgti į Dievo meilės didybę, Dievo, kuris miršta iš meilės mums ir dėl mūsų, iškeltas, kad visi matytume Jį.
Tai akimirka, kai mes galime pamatyti Dievo veidą...
Todėl visiems, garsiai išrėkiantiems Dievui savo skausmą, norėčiau pasakyti: savo skaudžios maldos pabaigoje mes išvysime ne akliną sieną ar akmeninį veidą, bet Dievą, mirštantį dėl mūsų.
Tada galime pasirinkti: ar piktžodžiausime ir kaltinsime Jį dėl savo vargų, ar – jei mums tai bus suteikta – liksime apstulbę, kaip nukryžiuotas galvažudys, kuris nesugebėjo atsispirti neįmanomai Dievo meilei.
Viskas čia: kryžius, parodantis, kaip Dievas myli...







All the contents on this site are copyrighted ©.