XXIII eilinis sekmadienis

„Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“. „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“. (Mt 18, 15–20)

MEILĖS KANČIA

Petras galiausiai suprato, kad Dievo, apie kurį kalba Jėzus, veidas yra kupinas meilės ir gailestingumo, tačiau tai rimta ir reikli meilė: Dievas, mylėdamas, yra pasirengęs net prisiimti mirtį. Vadovaujantis šia logika, kančia yra ne klaida gyvenimo kelyje, ne kažkas, ko būtina išvengti bet kuria kaina, tačiau gali tapti galimybe išreikšti savo jausmus.
Kančia – tai kitas meilės vardas. Įmanoma mylėti, atiduodant save, pamirštant save patį. Tai yra susiję ir su laisve. Meilė be atsako, nuvilta meilė tampa skausmo šaltiniu.
Dievas kenčia, nes Jis be galo myli. Sekti Jėzų iš Nazareto, reiškia: būti pasirengus mylėti visuomet, bet kokia kaina, iki skausmo, nugalint save, savo paties lūkesčius.
Nėra lengva priimti tokį požiūrį, nes daugelis Jėzaus mokinių šį pasiūlymą vertina, vadovaudamiesi savimeile, ir todėl nesugeba įžvelgti tikrojo Dievo Veido. Jėzus, kalbėdamas mokiniams apie savo būsimąją kančią, aiškiai viską sustatė į vietas: Dievas nenori kančios, tačiau priima kančią, nes ji būtina, norint mylėti.
Jėzus siūlo atiduoti gyvybę už kitus, nes jau pats tai padarė anksčiau už kitus.
Apaštalas Paulius taip aiškiai suvokė meilės pilnatvę, kad netgi ryžosi teigti tai, kas tų laikų pamaldžiam izraelitui skambėjo vos ne kaip šventvagystė: meilė atbaigia Dievo Įstatymą, jį papildo, netgi jį pakeičia. Daugelis jo tikėjimo brolių ir, nėra ko slėpti, nemaža mūsiškių, galvojo, jog skrupulingas Dievo įsakymų laikymasis veda į tobulybę.
Šventasis Paulius pats buvo patyręs, kaip toks elgesys jį buvo padaręs krikščionių persekiotoju ir žudiku...
Kartais darosi neramu, matant, kaip istorijos bėgyje daug krikščionių ir Bažnyčios žmonių, remdamiesi Dievo įstatymu, pateisindavo neįsivaizduojamą prievartą. Žinoma, galima sakyti, jog kiekvieną atvejį reikia svarstyti, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tačiau tai nekeičia klausimo esmės: mus išgelbėti gali ne Įstatymas, bet brandi, sąmoninga, krikščioniška meilė.
Apie tai mąstydamas šventasis Augustinas padarė tokią esminę išvadą: “Mylėk ir daryk ką nori!”
Meilė yra mūsų tikėjimo širdis...
Tikime, jog galime mylėti labiau, tikime, nes suprantame, jog esame mylimi meile be pasmerkimo, be sąlygų, mus išvaduojančia meile...
Gali atrodyti kiek ir keistoka, tačiau kaip tik šio sekmadienio Evangelija mums ir kalba apie bendruomenę, gyvenančią šia išlaisvinančios meilės logika. Išganytojas duoda mokiniams patarimus, kaip reikia spręsti tarp tikėjimo brolių kylančius konfliktus. Jo siūlomas būdas kupinas pagarbos, nusižeminimo, supratingumo klystančio žmogaus atžvilgiu, leidžiant šiam susimąstyti, apsvarstyti savo elgesį, paskui pasitelkiant kitą brolį ir, galiausiai, bendruomenę...
Tai meilė, kuomet skauda širdį, tačiau kartu nebijoma to skausmo, nes trokštame meilės ir norime būti mylimi...
Tiesą sakant, paprastai tokia praktika mums yra gana tolima...
Kai viskas sekasi gerai, gyvename užsidarę savo pasaulyje, būdami prie tų, su kuriais mums gera būti, lankome sekmadienio Mišias, bendraujame su tokiais pat “pamaldžiais” žmonėmis, ir mums nelabai rūpi kitų, silpnesniųjų, tikėjimas.
Kalbėdami apie kitų klaidas, dažnai jaučiame sadistišką pasitenkinimą, neparodydami užuojautos ar švelnumo sužeistos širdies žmogui...
Jei mes, Gailestingojo Viešpaties mokiniai nemokėsime parodyti gailestingumo, kas kitas sugebės tai padaryti? Jei mes, gyvenantys Viešpaties ilgesiu, nepajėgsime, susidūrę su klaida, parodyti kantrumo, kas kitas tai pajėgs?
Jei mes, dar jaučiantys paguodos prisilietimą, nemokėsime pasilenkti prie savo sužeisto brolio taip, kaip Kristus, gerasis samarietis, pasilenkė prie mūsų, kas kitas turės tam pakankamai jėgų?
Galbūt, besirūpindami kitais, kartais susižeidžiame ir patys, tačiau tai yra tas meilės kelias, kuriuo ėjo mūsų Viešpats. (Mons. Adolfas Grušas)