Popiežius Bernardinų kolegijoje: Europos kultūros šaknys

Penktadienio vakare popiežius Benediktas XVI atvyko į Bernardinų kolegiją, kurioje vėl atsisėdo į profesoriaus kėdę. Šis jo susitikimas su „Prancūzijos kultūros pasauliu“ buvo vienas iš laukiamiausių Šventojo Tėvo vizito Prancūzijoje momentų, įdomus ne tik katalikams, bet ir visiems tiems, kurie neabejingi kultūros temoms, klausimams apie Europą, apie religiją ir visuomenę. Neatsitiktinai paskaitos vieta pasirinkta Bernardinų kolegija. Tai XIII amžiaus cistersų gotikos kompleksas. Per savo netrumpą gyvavimą Bernardinų kolegija, iš pradžių cistersų vienuolių formacijos ir studijų centras, taip pat buvo kalėjimu, mokykla, gaisrininkų stotimi. Tik prieš keletą metų Paryžiaus arkivyskupija ją vėl iš naujo įsigijo ir restauravo su tikslu šiai vietai sugrąžinti pirmąjį pašaukimą: būti studijų ir formacijos vieta. Nebe cistersų, tačiau krikščionybės ir visuomenės, krikščionybės ir įvairių kultūrinių, intelektualinių bei meninių srovių susitikimo vieta.

Priminęs šią atnaujintą Bernardinų kolegijos paskirtį, pasveikinęs per 700 klausytojų, tarp jų vyriausybę atstovaujančią Kultūros ministrę, Paryžiaus merą, du buvusius Prancūzijos prezidentus Giscard d‘Estaing ir Jacques Chirac, visus kitus. Taip pat Prancūzijos musulmonų delegaciją, pasveikindamas juos su ramadanu.

Bernardinų kolegija, vienuolinio gyvenimo vieta, tapo Šventojo Tėvo skaitytos paskaitos atsispyrimo tašku. Popiežius Benediktas XVI savo klausytojams pasiūlė išsamų vakarų vienuolystės apmąstymą kaip raktą į vakarietiškos teologijos ištakų ir europietiškos kultūros supratimą. Iš istorinės perspektyvos, vienuolynai ne tik išsaugojo senosios kultūros lobius, bet taip pat tapo vieta kurioje po truputį išaugo nauja kultūra. Kas buvo vienuoliai? Kas juos vienijo ir motyvavo? Kokie buvo jų troškimai?

Pasak popiežiaus, visų pirma reikia realistiškai pripažinti, kad vienuolių intencija nebuvo sukurti naują kultūrą ar išsaugoti seną. Jų motyvacija buvo paprastesnė. Jų tikslas buvo Dievo ieškojimas. Laikų sumaištyje, kurioje, rodos, niekas neišsilaikydavo, vienuoliai troško rasti tai, kas visada turi vertę ir kas visada išlieka, rasti patį Gyvenimą. Už laikinų dalykų jie ieškojo galutinių. Jie ieškojo Dievo.

Tačiau kadangi jie buvo krikščionys, jų ieškojimas nebuvo tarsi nuotykis dykumoje, kurioje nėra jokių kelių, visiškoje tamsoje. Dievas pats parodė kelią, o jiems reikėjo jį atrasti ir juo eiti. Tas kelias, tai Jo Žodis, žmonėms pasiūlytas Šventuosiuose Raštuose.

Šioje paskaitos vietoje popiežius išryškino pirmą vakarų vienuolystės bruožą: galutinių dalykų, Dievo ieškojimas apėmė ir žodžio kultūrą, gramatiką, meilę literatūrai, žodžių reikšmių tyrinėjimą, kalbos paslapčių, struktūros ir naudojimo perpratimą. Ieškant Dievo tapo svarbūs visi tie mokslai, kurie padeda suprasti kalbą. Biblioteka ir mokykla tapo būtinomis vienuolyno dalimis, užtikrinančiomis proto ir erudicijos formaciją, leidžiančią žmogui tarp žodžių suvokti Žodį.

Tačiau jei norime pamatyti šios su Dievo ieškojimu susijusios žodžio kultūros visumą, turime žengti dar kelis žingsnius. Žodis, atveriantis kelią Dievo ieškojimui ir pats esantis tuo keliu, suteikia pradžią bendruomenei. Šis Žodis kai kuriuos sukrečia iki gelmių ir padaro atidžiais Dievui. Bet taip pat ir vienas kitam. Žodis neveda tik individualios mistikos keliu, bet taip pat įveda į bendruomenę visų tų, kurie keliauja tikėjime.

Dar vienas žingsnis. Dievo Žodis įveda į dialogą su Juo. Dievas, kuris kalba Biblijoje, mus moko kaip mes galime kalbėti Jam, ypač Psalmėse Jis mums duoda žodžius, kuriuos galime Jam skirti. Šiame dialoge mes pasakojame apie savo gyvenimą, su jo pakilimais ir kritimais, ir judėjime link Dievo tą gyvenimą keičiame. Popiežius priminė, kad psalmėse daug vietų, nurodančių kaip jos turi būti giedamos ar lydimos muzikos instrumentų. Meldžiantis nepakanka vien kalbėjimo, reikia ir muzikos, giedojimo. Biblijoje giesmės įdėtos ir į angelų lūpas. Per giedojimą išreiškiama Žodžio didybė ir grožis. Iš poreikio ne tik kalbėti su Dievu, bet giedoti Jo paties duotais žodžiais gimė didžioji vakarų muzika. Ji nebuvo individualaus kūrybingumo rezultatas, kurio esminis kriterijus yra manęs paties išreiškimas, bet greičiau kūrinijos muzikinės harmonijos dėsnių atpažinimas.

Norint suvokti vienuolinę žodžio kultūrą reikia taip pat ekskurso apie Bibliją. Biblija nėra paprasta knyga. Yra „Knygos (arba Raštai)“, kurių redakcija apima tūkstantmetį. Nėra lengva suvokti tuos Raštus kaip vieningą kūrinį. Priešingai, tarp Raštų yra pastebima įtampa, nors jie ir yra suvokiami kaip vieningas Dievo mums skirtas Žodis. Tačiau „Raštai“ daugiskaitoje aiškiai rodo, jog Dievo Žodis mus pasiekia per žmonių žodžius, kitaip tariant, Dievas mums kalba per žmonių žmoniškumą, per jų žodžius ir istoriją. Tai reiškia, kad dieviškasis Žodžio aspektas nėra betarpiškai suvokiamas. Dar kitaip tariant, biblinių knygų vienybė ir žodžių dieviškas pobūdis yra nesuvokiami iš grynai istorinės perspektyvos.

Tai reiškia, jog Raštams reikia interpretacijos, o šiai reikia bendruomenės, kurioje ji susiformavo ir kurioje ja yra gyvenama. Tik taip atskleidžiama prasmė, kuri viską suriša, vienybė. Pasakius dar kitaip, egzistuoja Dievo Žodžio ir žodžių prasmės dimensijos, kurios atskleidžiamos tik bendrystėje, kurioje išgyventas šis Žodis, kuriantis istoriją. Suvokimas, kad (laikui bėgant) prasmių daugėja nereiškia, jog Jis yra nuvertinamas. Priešingai, tai Jo didybė. Krikščionybė suvokia žodžiuose Žodį, patį Logos, kurias apreiškia savo slėpinį per daug prasmių.

Ši išskirtinė Biblijos struktūra yra kiekvienai krikščionių kartai vis iš naujo kylantis iššūkis. Pati jos prigimtis jau išskliaudžia tai, ką šiandien vadiname „fundamentalizmu“. Dievo Žodis nėra paprastame teksto literatūriškume. Kad jį pasiektume, reikia tam tikro peržengimo, suvokimo proceso, vadovavimosi tekstų visumoje esančiu vidiniu judėjimu, tampančiu ir gyvenimo procesu. Tik šioje dinamiškoje vienybėje daugelio knygų visuma sudaro vieną Knygą.

Šie dalykai yra išryškinti Pauliaus raštuose, kuris radikaliai pareiškia, jog „raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę (2 Kor 3,6)“, o „kur (…) Dvasia, ten ir laisvė (2 Kor 3,17)“. Ir ten pat rašo, jog „Viešpats yra Dvasia“. Kristus yra Dvasia, kuri padaro laisvu. Tačiau tuo pat metu, pastebi popiežius, mūsų subjektyvumui suteikiamos ribos, nes Viešpats negali būti redukuotas tik į kieno nors asmeninę sampratą. Viešpaties suteikiama riba yra aukštesnė, negu teksto raidės riba, nes tai proto ir meilės ryšys. Įtampa tarp šio ryšio ir laisvės yra vakarų vienuolijos bruožas, giliai įtakojęs vakarų kultūrinį modelį. Ši įtampa pasireiškia ir šiandien, kaip iššūkis prieš du polius: iš vienos pusės, tik subjektyvus arbitralumas, iš kitos pusės, fundamentalistinis fanatizmas. Jei šiandieninė Europos kultūra laisvę suvoktų tik kaip jokių ryšių nebuvimą, tai būtų fatališka ir skatintų arbitralumą bei fanatizmą. Jokių ryšių nebuvimas nėra laisvė, bet jos sunaikinimas.

Tačiau ir šioje vietoje vakarų vienuolinės tradicijos apmąstymas nebus pilnas, jei nepaminėsime darbo. Pasak Šventojo Tėvo, graikų pasaulyje fizinis darbas buvo suvokiamas kaip vergų užsiėmimas. O išminčius, tikrai laisvas žmogus atsidėdavo dvasiniams dalykams, palikdamas fizinį darbą tiems, kuriems nepasiekiamas aukštesnis dvasios pasaulis. Visiškai priešinga yra judaizmo tradicija, kurioje visi didieji rabinai mokėjo kokį nors amatą. Apaštalas Paulius, kuris buvo palapinių audėjas ir pragyvendavo iš rankų darbo, nėra jokia išimtis. Vakarų vienuolinė tradicija perėmė šią judaizmo tradiciją.

Jei Jėzus sakydavo „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi (Jn 5,17)“, tai graikų – romėnų pasaulis nepažino Dievo Kūrėjo. Pagal šio pasaulio viziją, aukščiausia dievybė negalėjo „teptis rankų“ materijos sukūrimu. Pasaulio kūrimas buvo demiurgo rankose, antrinės ir subordinuotos dievybės. Krikščionių Dievas, priešingai, „darbuojasi“. Per Kristų jis dalyvauja sunkiame istorijos darbe. Todėl vienuolinėje tradicijoje darbas buvo suvokiamas kaip Dievo ir žmogaus panašumas. Dievas darbuojasi, žmogus darbuojasi: jie bendradarbiauja pasaulio kūrime, žmogus dalyvauja Kūrėjo veikime. Taip vienuolinėje tradicijoje be žodžio kultūros gimė ir darbo kultūra, be kurios Europos vystymasis būtų nesuprantamas. Galima pridurti, kad žmogaus bendradarbiavimas su Kūrėju yra tam tikra riba. Jei žmogus šią ribą peržengia ir save laiko vieninteliu kūrėju, pasaulio formavimas nesunkiai gali tapti destrukcija.

Vienuoliai ieškojo Dievo, ieškojo galutinių dalykų. Tai filosofinė nuostata: ieškoti galutinių dalykų. Vienuolių kelias vedė per jau priimtą Dievo Žodį. Taigi, jų ieškojimas tam tikru požiūriu buvo ir atradimas. Tačiau pirmiau reikia postūmio, kuris sužadintų troškimą ieškoti ir padarytų tikėtina, jog Žodyje yra paslėptas kelias, per kurį galima pasiekti Dievą. Kitaip tariant, reikia skelbimo, kuris žmoguje pažadintų įsitikinimą ir taptų gyvenimu. Kad atsivertų kelias į biblinio Žodžio širdį kaip į Dievo Žodį, pirmiau reikia, kad tas Žodis būtų paskelbtas iš išorės. Šiuo požiūriu misionieriais skelbimas nėra propaganda, kuria stengiamasi padidinti savo grupę, tačiau iš paties tikėjimo prigimties kylanti būtinybė ir pareiga.

Šią pamatinę krikščioniško skelbimo schemą atpažįstame Pauliaus kalboje Atėnų Areopage. Pastarasis nebuvo eruditų diskusijų vieta, tačiau religinėje sferoje kompetenciją turintis teismas. „Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: 'Nežinomam dievui'. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate (AD 17,23)“, ten sakė Paulius.

Paulius nori skelbti Tą, apie kurį žmonės kažkur giliai mintyse ir jausmuose žino, bet nepažįsta. Žino, kad visko pradžioje turi būti ne iracionalumas, o kuriantis Protas. Tačiau jei Dievas pats nepasirodo, Jis lieka nepasiekiamas. Tik išmąstytas Dievas tokiu nėra. Čia ir yra krikščioniško skelbimo naujumas: Dievas pasirodė. Pasirodė asmeniškai. Yra tarp mūsų. Ir tai nėra aklas faktas, tačiau racionalus faktas. Žinoma, visada reikia proto nuolankumo, kad šį faktą galėtume priimti. Kad būtų atsakyta į Dievo nuolankumą, reikia žmogaus nuolankumo.

Pasak Šventojo Tėvo, šiandieninė situacija skiriasi daugeliu dalykų nuo Pauliaus sutiktos situacijos Atėnuose, tačiau yra ir analogijų. Šiandien daugeliui Dievas yra tapęs didžiuoju Nepažįstamuoju. Ir kaip anuosyk, Dievo nebuvime slypi klausimas apie Jį. Grynai pozityvistinė kultūra, kuri nustumtų kaip nemokslinį klausimą apie Dievą į subjektyvią sferą, būtų proto kapituliacija, atsisakymas pačių aukščiausių jo sugebėjimų ir humanizmo nuosmukis. To pasekmės galėtų būti tik blogos. Tai, kas pagrindė Europos kultūrą, Dievo ieškojimas ir pasiruošimas Jo klausytis, ir šiandien išlieka kiekvienos tikros kultūros pagrindu, - baigdamas sakė popiežius Benediktas XVI. (rk)