Trečiadienio rytą iš Castelgandolfo atvykęs į Vatikaną popiežius Benediktas XVI toliau
tęsė katechezių ciklą apie šv. Paulių. Ši kartą beveik dešimčiai tūkstančių maldininkų,
susirinkusių Pauliaus VI salėje, Popiežius kalbėjo apie šv. Paulių kaip apaštalą.
Po
susitikimo su prisikėlusiu Kristumi, Paulius nebegalėjo toliau gyventi kaip pirma.
Dabar jis jautėsi Viešpaties įpareigotas skelbti Evangeliją kaip apaštalas. Skaitydami
Evangeliją paprastai apaštalus tapatiname su Dvylika mokinių, kurie lydėjo Jėzų ir
klausėsi jo mokymo. Tačiau save Paulius taip pat laiko apaštalu. Žinoma, Paulius moka
atskirti save nuo Dvylikos, anksčiau už jį pašauktus apaštalus.
Taigi, Paulius
naudojo apaštalo sąvoką, kuri buvo platesnė nei ta, kurią mums pateikia Apaštalų darbai.
Pirmajame laiške korintiečiams Paulius aiškiai išskiria dvi grupes: tarp Dvylikos
ir visų kitų apaštalų. Tame pačiame laiške save vadina pačiu mažiausiu iš apaštalų
ir nevertas vadintis apaštalu, nes persekiojo Dievo Bažnyčią
Šv. Paulius laiškuose
pateikia tris pagrindines apaštalo savybes. Pirmoji savybė – būti regėjusiam mūsų
Viešpatį Jėzų (plg. 1 Kor 9,1), tai yra, patirti susitikimą, kuris nulemia visą gyvenimą.
Lygiai taip pat ir laiške galatams (plg 1,15-16) rašo, jog buvo pašauktas, pasirinktas,
kad paskelbtų Evangeliją pagonims. Apaštalu pats žmogus negali pasidaryti, juo gali
padaryti tik Viešpats. Neveltui Paulius sako esantis „pašauktasis apaštalas“ (Rom
1,1), tai yra „pašauktasis apaštalu ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus
ir jį prikėlusio iš numirusių Dievo Tėvo“ (Gal 1,1).
Antra savybė – būti pasiųstiems.
Graikiškas terminas apòstolos reiškia „pasiųstasis, siuntimas“. Tad apaštalas turi
veikti kaip pasiųstasis ir atstovauti siuntėjui. Todėl Paulius save apibūdina kaip
„Kristaus Jėzaus apaštalą“ (1 Kor 1,1). Pilnai atsidavęs tarnystei save net pavadina
„Jėzaus Kristaus tarnu“ (Rom 1,1).
Trečia apaštalo savybė – Evangelijos skelbimas.
Apaštalo titulas nėra garbės titulas, bet apima visą žmogaus egzistenciją. Todėl nekelia
nuostabos Chrizostomo palyginimas: kaip ugnis prisiliesdama prie įvairių medžiagų
dar labiau sustiprėja, taip ir Pauliaus žodžiai laimėdavo visus tuos, kuriuos sutikdavo,
ir jie dar labiau maitindavo šią dvasinę ugnį. Taigi, šv. Paulius gerai išryškina,
jog tikrojo apaštalo savybė yra tam tikras Evangelijos ir evangelizuotojo sutapimas.
Nei vienas kaip Paulius neatskleidė, jog Kristaus kryžiaus skelbimas kitiems atrodo
kaip papiktinimas ir kvailystė (1 Kor 1,23). Daugelis tai nesupranta ir atmeta. Tai
vyko tada, tai vyksta ir šiandien. Paulius korintiečiams rašo: „Man atrodo, kad Dievas
mums, apaštalams, paskyrė paskučiausią vietą, tarsi nuteistiesiems myriop. Mes pasidarėme
reginys pasauliui, angelams ir žmonėms. Mes kvaili dėl Kristaus, o jūs išmintingi
Kristuje. Mes silpni, o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes niekais laikomi. Iki šios
valandos badaujame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, esame be pastogės ir vargstame,
darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame, piktžodžiaujami
maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis.” (1
Kor 4,9-13). Tačiau visas kančias nustelbia džiaugsmas būti Dievo laiminimo ir Evangelijos
malonės nešėju – tai šv. Pauliaus apaštalo gyvenimo pristatymas.
Be kita ko,
Paulius priima savo laikmečio stoikų filosofijos pastovumo nuolatiniuose sunkumuose
idėją. Tačiau šią grynai humanistinę perspektyvą peržengia, įvesdamas Dievo ir Jėzaus
meilę. Apaštalą Paulių lydi tikrumas ir džiaugsmas, kad įvairiausiose gyvenimo situacijose,
niekas negali atskirti nuo Dievo meilės. Ši meilė yra tikras žmogaus gyvenimo turtas.
Matome
kaip šv. Paulius buvo atsidavęs Evangelijai su visa savo egzistencija. Savo tarnystę
ištikimai vykdė su džiaugsmu, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėtų (plg.
1 Kor 9,22). Bažnyčių atžvilgiu Paulius sakė, „Mes gi neviešpataujame jūsų tikėjimui,
bet prisidedame prie jūsų džiaugsmo“ (2 Kor 1,24). Ši apaštalinė misija išlieka visais
laikais – būti tikro džiaugsmo bendradarbiais. (kl)