Popiežius Benedikto XVI vizitas Sardinijoje

Sekmadienį popiežius Benediktas XVI lankėsi Sardinijoje. Tai gana didelė, antra po Sicilijos, Italijos sala, kurios plotas - 24 tūkstančiai kvadratinių kilometrų (beveik du penktadaliai Lietuvos ploto); gyventojų skaičius – apie milijoną. Vienos dienos vizito metu popiežius aplankė tik vieną miestą – Cagliari, kuris yra Sardinijos autonominio regiono sostinė. Popiežiaus vizito programoje – susitikimas su saloje veikiančių dešimties vyskupijų ganytojais ir kunigais, su seminaristais ir teologijos studentais, su visos salos jaunimu. Tačiau pats svarbiausias įvykis ir šios popiežiaus kelionės priežastis buvo sekmadienio rytą aukotos Mišios prie Cagliari miesto nuo keturioliktojo amžiaus veikiančioje Mergelės Marijos šventovėje. Iš šios šventovės visos salos gyventojus globojančią Mergelę prieš šimtą metų popiežius Pijus X paskelbė Sardinijos globėja. Benediktas XVI kartu su salos tikinčiais šį sekmadienį minėjo Sardinijos pasiaukojimo Marijai šimtąsias metines.

Šiandien susirinkome minėti didžiojo tikėjimo išpažinimo,- kalbėjo popiežius Mišių, sekmadienį aukotų priešais šventovę homilijoje. Šiandien minime šimtąsias metines nuo tos dienos, kai jūsų protėviai pavedė save Kristaus Motinai ir paskelbė ją salos globėja. Tuomet jie negalėjo žinoti, kad dvidešimtasis amžius bus toks sunkus, tačiau esame tikri, kad būtent to savęs paaukojimo Marijai dėka jie surado jėgų pakelti visus sunkumus, ypač dviejų pasaulinių karų baisumus.

Gerai žinau, kad Marija ir šiandien yra jūsų širdyse,- kalbėjo popiežius. Praėjus šimtui metų nuo ano iškilmingo jūsų protėvių pasiaukojimo, ir šiandien prašome jos užtarimo, prašome, kad ji padėtų Bažnyčiai nešti Kristų į šiuolaikinių žmonių namus, į visą visuomenę, ypač tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos, - kalbėjo Šv. Tėvas. (jm)

* * *

Popiežiaus Benedikto XVI kelionę į Sardiniją šį sekmadienį galima vadinti popiežiaus sugrįžimu į Sardiniją. Mat prieš Benediktą XVI saloje lankėsi du iš trijų tiesioginių jo pirmtakų. Pauliaus VI Sardinijoje praleido vieną dieną. Tai buvo 1970 metų balandžio 24-oji. Kelionės tikslas buvo piligriminis, panašiai kaip Benedikto XVI – aplankyti Sardinijos Globėjos šventovę ir paliudyti apaštalo Petro įpėdinio padėką katalikiškai Sardinijai už jos ištikimybę tikėjimui amžių bėgyje. Popiežius Montini praleido Sardinijoje 10 valandų ir pasakė tiek pat kalbų per atskirus susitikimus su Italijos autonominio regiono valdžios pareigūnais, Bažnyčios Sardinijoje vyskupais, katalikų pasauliečių atstovais, ligoniais, neįgaliaisiais, vargšais, kunigais ir klierikais.

Praėjus 15 metų, Sardiniją aplankė Jonas Paulius II. Jis saloje praleido dvi dienas, nuo 1985 metų spalio 18 iki 20 dienos. Be salos sostinės, popiežius Vojtyla lankėsi dar keturiuose Sardinijos miestuose. Kiekvienoje aplankytoje vietoje popiežius skyrė dėmesį įvairiems Sardinijos Bažnyčios gyvenimo aspektams atstovaujantiems tikintiesiems. Iglesiaso mieste bendravo su kunigais ir vienuoliais, Oristane aplankė ligonius ir klauzūrines vienuoles, Nuoro katedroje susipažino su Bažnyčios pastoraciniais darbuotojais, Sasario universitete susitiko su kultūros pasaulio atstovais. Kaljaryje ir Bonarijos Marijos šventovėje įvyko Jono Pauliaus II susitikimai su ligoniais, kunigais, vienuoliais ir seminaristais, su kaliniais ir jaunimu.

Bene iškalbiausias popiežiaus Vojtylos vizito Sardinijoje įvykis buvo jo susitikimas su kalnakasiais Monteponi kalnų šachtose, surengtas tuoj pat po jo atvykimo į salą. Buvęs darbininkas popiežius Vojtyla troško pagerbti darbininkų įnašą į Bažnyčios gyvenimą ir atminti pirmaisiais Bažnyčios amžiais vykusių persekiojimų metu į Sardinijos kasyklas ištremtus ir jose žuvusius kankinius.

Jonas Paulius II kalnakasiams be kitko sakė:

Atvykstu pas jus vedamas broliško solidarumo ir įsitikinimo, kad nepaisant visokių sunkumų, tokia veikla kaip jūsų neturi būti kliūtimi įgyvendinant didžiuosius siekius, kurie gyvenimui teikia prasmę ir orumą. Prieš krikščioniškąją erą, fizinis darbas, kaip ir bet kokia aukos ir kančios išraiška, buvo laikomas neišvengiamu ir jokių prošvaisčių nesuteikiančiu likimu. Ypač senovės romėnai kalnakasybą laikė bausme, kuri pagal žiaurų lotynišką išsireiškimą „damnare ad metalla“ galėjo reikšti bausmę iki gyvos galvos. Menu vieną iš savo pirmtakų, popiežių šv. Pontianą, pirmąjį popiežių, kėlusį koją į Sardinijos žemę, kuris prieš 17 amžių buvo nuteistas už narsą išpažįstant krikščioniškąjį tikėjimą. Jį garbindama kaip kankinį Bažnyčia trokšta pagerbti žmogų, kuris liudijo tikėjimą iki kraštutinės, gyvybės, aukos. (sk)