Kaip šiandien dialoguoja mokslas ir tikėjimas?

Rugpjūčio 28 – 31 dienomis Prancūzijoje, netoli Liono, vyko tradicinis „Dangun Ėmimo vasaros universiteto“ susitikimas, sukviečiantis tikėjimo ir mokslo žmones. Šių metų susitikimo tema buvo „Prie žmogiškumo ribų: neuromokslai, visuomenė ir tikėjimas“.

Tarp kitų įdomių pranešėjų kalbėjo ir Jean Louis Schlegel, vienas iš žinomo žurnalo „Esprit“ leidėjų, sociologas. Jo skaityto pranešimo tema buvo „Kaip šiandien dialoguoja mokslas ir religija?“. Autorius apibendrino kelis mokslo ir religijos (dažnai turėdamas omenyje katalikybę) susitikimo ir išsiskyrimo taškus.

Atsakydamas į savo pranešimo antraštėje iškeltą klausimą, Schlegel konstatavo, jog be kai kurių išimčių, šiandien mokslas ir religija susikalba nelabai gerai. Kliūčių dialogui yra tiek iš religijos, tiek iš mokslo pusės.

Kalbėdamas apie religiją, pranešėjas kaip kliūtį įvardijo fundamentalizmo tendenciją, fundamentalistinę reakciją į modernų pasaulį. Žodis „fundamentas - pamatas“ ateina iš kai kurių XX amžiaus pradžios JAV protestantų, pabrėžusių „Biblijos pamatus“, kurių niekas negali kvestionuoti, ypač XIX amžiuje gimusi kritinė ir istorinė egzegezė, besiremianti humanistiniais mokslais – istorija, lingvistika, archeologija ir pan. Fundamentalistai turi ne tik įsitikinimus, bet ir religinį tikrumą, nediskutuojamą ir nepaneigiamą argumentais. Šioje perspektyvoje religinis liudijimas nėra įtikinimas argumentais, tačiau savojo tikrumo išraiška, pasakyta su jėga. Ir nesvarbu ar tavęs klausomasi, ar ne.

Fundamentalistai atmeta ne tik humanistinių, bet ir tiksliųjų mokslų paaiškinimus. Schlegel minėjo klasikinę „sukūrimo“ temą. Daug krikščionių, musulmonų, žydų fundamentalistų atmeta visas evoliucijos teorijas ir remdamiesi Biblija, Koranu teigia, jog pasaulis buvo sukurtas betarpiškai Dievo. Schlegel pastebėjo, kad tarp šios pozicijos rėmėjų, ypač JAV, yra asmenų, kuriems mokslas yra „profesija“: universiteto profesoriai, biologai, paleontologai ir kt. Tai, Schlegel akimis, iš šono žiūrint atrodo labai prieštaringa. Jo nuomone, tai atspindi tendenciją atskirti žinojimą ir kultūrą nuo tikėjimo. Bažnyčios žmonės dažnai apgailestauja, anot pranešėjo, kad nūdienos kultūra yra atskirta nuo tikėjimo, yra sekuliari. Tačiau, antra vertus, nūdienai būdingas tikėjimas be kultūros ir žinojimo, grindžiamas sentimentu. Pasak Schlegel, nuolatos popiežiaus Benedikto XVI pabrėžiamas proto vaidmuo turbūt yra reakcija į fundamentalizmo apraiškas katalikų Bažnyčioje.

Vienas iš būdų „išlipti sausam“ iš mokslinių duomenų, modernios kultūros svorio ir religinio fundamentalizmo susidūrimo yra „sutapimo“ ieškojimas, teigimas, jog Biblija ir mokslas neprieštarauja vienas kitam. Prieštaravimai esą yra tik paviršutiniai ir išsprendžiami „gera interpretacija“. Schlegel kaip tokios interpretacijos pavyzdį citavo teiginį, jog Biblijos Pradžios knygoje pasaulio sukūrimo aprašyme minimos šešios dienos iš tikro simboliškai išreiškia nepaprastai ilgus laiko tarpus, trunkančius milijonus ar net milijardus metų. Pranešėjo nuomone, tokios interpretacijos neįtikina nė vieno rimto mokslininko. Vietoj „sutapimo“ ieškojimų kartais elgiamasi visiškai priešingai: teigiama, jog tikėjimas ir religija kalba apie visiškai nesusiliečiančias sferas.

Kokios kliūtys mokslo ir religijos dialogui yra iš mokslininkų pusės? Jei fundamentalistai, pasak Schlegelio, gali būti pavadinti „dualistais“, tai neretai mokslininkai būna „monistai“: mano, kad visa gamtinė tikrovė yra „viena“, tiek negyvoji gamta, tiek labiausiai organizuotos organinės gamtos formos. (Žmogaus) dvasia yra tik materijos funkcija. Taip genetikams žmogaus individualumas yra tik genus „nešanti“ struktūra, o neurobiologai per neuronų sąveikas pretenduoja paaiškinti žmogaus moralinį ir estetinį elgesį. Monistams atrodo, kad yra nereikalinga pripažinti kažką „už materijos“. Tokie mokslininkai tiki tik pačiu mokslu, tyrimai ir rezultatų pritaikymas yra vieninteliai kriterijai. Jie tiki, kad mokslas, galų gale, išspręs tiek senas problemas, tiek naujas. Monistai nejautrūs etinėms problemoms, jie pripažįsta tik jų disciplinų problemas. Šioje perspektyvoje mokslas ir mokslininkai yra kriterijus patys sau, tad jų disciplinoms „išorinių“ etinių problemų kėlimas dažnai suvokiamas tik kaip „tamsybiškumas“ ir mokslo progreso stabdymas. Pasak Schlegelio, tokio monizmo atgarsių netrūksta viešojoje nuomonėje bei didžiojoje žiniasklaidoje.

Mokslui ir religijai dialoguoti taip pat trukdo visa eilė faktorių, susiformavusių istoriniuose ir socialiniuose religijos bei mokslo santykiuose. Mokslininkai religiją mato „bloga akimi“ dėl praeityje buvusių susikirtimų, draudimų ar priešinimosi iš religijos pusės. Katalikų Bažnyčioje buvo Galilėjaus byla, anglikonų Bažnyčia buvo pasmerkusi Darviną. Šios bylos dideliam skaičiui mokslininkų dar ir šiandien tebėra religijos priešiškumo mokslui simbolis. Religijos pastabos nūdienos mokslui labai lengvai interpretuojamos kaip „sugrįžimas prie Galilėjaus bylos“.

Kitas faktorius yra vis dar labai gajus „vienpusio“ mokslo progreso mitas, nepaisant visų patirtų smūgių. „Progresas“ yra viltis dėl geresnio pasaulio, kuri realizuos būtent mokslas. Tik mokslas yra progreso „motoras“. Viena iš tikėjimo ir pasitikėjimo mokslu pasekmių yra netikėjimas niekuo, kas siaurąją prasme mokslu nepripažįstama – tame tarpe ir religija.

Schlegel taip pat pabrėžė mokslo ir nūdienos individualizmo ryšį. Mokslas išplečia individų pasirinkimų spektrą, pavyzdžiui, leidžia pastoti tada, kada norima, kaip norima ir kur norima. Tad religija, kuri kelia apie tai etinio pobūdžio klausimus ir abejones sudaro įspūdį, jog priešinasi geresniam individo gyvenimui ir todėl įgyja „blogio“ įvaizdį. O mokslas, priešingai, įgyja „gėrio“ įvaizdžiu. Kurį, kaip pastebėjo Schlegel, vis tik nėra sunku sukritikuoti: pavyzdžiui, nesunku rasti mokslo ir mokslininkų, kurie dirba kariniams tikslams.

Didelė dalis mokslininkų bendruomenės dėl anksčiau minėtų motyvų yra priėmusi distinkciją, jog mokslas yra racionalumo karalystė, o religija – neracionalumo. Reikia rinktis esą arba vieną, arba kitą.

Sunkumas dialoguoti kyla ir todėl, kad šiandien mokslas yra labai specializuotas, disciplinos yra labai „siauros“. Todėl, viena vertus, mėgėjui ar šiaip smalsiam žmogui sunku suprasti mokslininko argumentaciją. Antra vertus, pats mokslininkas, labai tikslus savo disciplinos klausimuose, neretai neturi (intelektualinių) įrankių mąstyti bei diskutuoti apie tai, kas yra už jo disciplinos ribų. Tam tikra prasme jis turi tik „vieną kelią“, kuriuo eina. Pasak Schlegelio, galbūt tai paaiškina, kodėl mokslininkai kartais linkę etinius vertinimus palikti visuomenei ir politikai.

Galiausiai pranešėjas pastebėjo, jog mokslininkai, netgi labai atviri debatams, nepasitiki diskusijomis su religijos žmonėmis, nes įtaria, jog diskusijos tikslas yra juos „evangelizuoti“. Tad būtina dialogo sąlyga yra abipusis atvirumas.

* * *

Antroje dalyje - Jean Louis Schlegel pastabos apie religijos ir mokslo susitikimo vietas. (rk)