Bendroji audiencija. Pauliaus atsivertimas prie Damasko. Popiežiaus katechezės santrauka.
Trečiadienio rytą vėl porai valandų iš Castelgandolfo parvykęs į Vatikaną ir Pauliaus
VI salėje susitikęs maldininkais, susirinkusiais į bendrąją audienciją, popiežius
Benediktas XVI tęsė šv. Pauliaus gimimo dutūkstantiems jubiliejiniams metams skirtą
katechezę. Šį kartą buvo kalbama apie tą nepaprastą įvykį prie Damasko, kuris radikaliai
pakeitė Pauliaus gyvenimą ir kurį krikščionių tradicija paprastai vadina Pauliaus
atsivertimu.
Apie šį nepaprastą įvykį turime žinių iš dviejų šaltinių. Visų
pirma tai Apaštalų Darbuose užrašyti evangelisto Luko pasakojimai. Eilinis skaitytojas
pirmiausia atkreipia dėmesį į pasakojimų detales – šviesą iš dangaus, parpuolimą ant
žemės, Pauliui kalbantį balsą, aklumą ir pagijimą. Visos šios detalės byloja apie
svarbiausia dalyką: prisikėlęs Kristus pasirodė Sauliui, kalbėjo jam, perkeitė jo
mąstyseną ir visą gyvenimą. Prisikėlusiojo spindesys jį apakino – ir išorėje jis tapo
tokiu, koks buvo viduje; jis pasirodė esąs aklas Kristaus šviesos ir tiesos akivaizdoje.
Ir tik krikšto metu išpažinus visišką ir galutinį pritarimą Kristui atsivėrė Pauliaus
akys. Pirmaisiais amžiais krikščionys krikštą vadino „apšvietimu“, tai yra sakramentu,
kuris suteikia žmogui šviesą ir kurio dėka jis praregi. Šia teologine formule išreikštą
tiesą Paulius patyrė ir fiziškai – pagydytas iš aklumo, jis praregėjo. Paulių perkeitė
ne idėja, bet įvykis. Toks akivaizdus ir tikras buvo jo susitikimas su Prisikėlusiuoju,
kad Paulius per visą gyvenimą nė akimirkai juo nesuabejojo. Šis susitikimas yra svarbiausias
dalykas Luko pasakojime apie Pauliaus atsivertimą. Tikėtina, kad jį Lukas užrašė remdamasis
Damasko krikščionių bendruomenės liudijimas. Tai patvirtina ir Ananijo vaidmuo Luko
pasakojime, ir gatvės pavadinimas, kurioje Paulius apsistojo, ir namų savininko vardas.
Kitas
žinių apie Pauliaus atsivertimą šaltinis – tai paties Pauliaus laiškai. Jis dažnai
šį įvyki mini, tačiau nė karto apie jį detaliai nepasakoja. Galima manyti, jog Pauliaus
visų savo atsivertimo detalių neminėjo dėl to, kad jo asmuo pirmaisiais amžiais buvo
gana gerai žinomas, kad visi krikščionys buvo girdėję apie buvusį persekiotoją, kuris
tapo uoliu Kristaus skelbėju. Tad nors ir neminėdamas detalių, Paulius savo laiškuose
pabrėžia, kad jis yra Kristaus prisikėlimo liudytojas, kad iš paties Jėzaus jis gavo
apreiškimą ir apaštalo misiją. Laikydamasis krikščionių tradicijoje nusistovėjusio
pasakojimo stiliaus, išmokto iš Jeruzalės bendruomenės, Paulius rašo, jog Kristus,
numiręs ir palaidotas, buvo prikeltas trečiąją dieną ir pirmiausia pasirodė Kefui,
tai yra Petrui, paskui dvylikai apaštalų. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei
penkiems šimtams brolių, kurių dauguma tuo metu dar gyveno Jeruzalėje. Po to jis pasirodė
Jokūbui ir paskui vėl visiems apaštalams. Ir po to Paulius priduria: „O visų paskiausiai,
lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man“ (1 Kor 15,8) . Taip pat ir kituose laiškuose
Paulius sako, kad jo apaštališkosios tarnystės pagrindas yra iš paties Kristaus gautas
siuntimas. „Per ji esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę“ (Rom 1,5), – skaitome Laiške
Romiečiams, o Pirmajame Laiške Korintiečiams Paulius sako: „Ar aš ne apaštalas? Ar
nesu regėjęs mūsų Viešpaties Jėzaus?“ (1 Kor 9,1). Laiške Galatams Paulius rašo:
„Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo
apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims, neskubėjau tartis
su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus,
bet iškeliavau į Arabiją ir tada vėl grįžau į Damaską“ (Gal 1, 15-17). Šitame „pasiteisinime“
Paulius aiškiai tvirtina, kad ir jis yra tikras Prisikėlusiojo liudytojas ir kad iš
jo jis gavo savąją misiją.
Matome, kad abu šaltiniai – Apaštalų Darbai ir Pauliaus
laiškai – sutaria dėl svarbiausio dalyko: Prisikėlęs Kristus kalbėjo Pauliui, jį pašaukė
būti apaštalu ir skyrė jam specifinę misiją skelbti Evangeliją pagonims, graikų ir
romėnų kultūrų žmonėms. Taip pat matome, jog Paulius nuo pat pradžių suprato, jog
nepaisant asmeniško susitikimo su Prisikėlusiuoju, jis privalo užmegzti bendrystės
ryšį su Bažnyčia, privalo priimti krikštą, turi gyventi darnoje su kitais apaštalais.
Tik tokioje bendrystėje įmanoma būti tikru apaštalu.
Reikia taip pat atkreipti
dėmesį, jog Paulius to lemtingo įvykio prie Damasko vartų niekada pats nevadina atsivertimu.
Kodėl? Yra daug hipotezių, tačiau, pasak popiežiaus, šito priežastis yra gana akivaizdi.
Tai kas įvyko Pauliaus gyvenime nebuvo psichologinio proceso rezultatas, nebuvo intelektinės
ar moralinės evoliucijos vaisius, bet įvyko išorinio konkretaus įvykio dėka. Ne pats
Paulius nusprendė keisti gyvenimą, bet jo gyvenimą pakeitė sutiktas Kristus. Šia prasme,
tai nebuvo tik paprastas atsivertimas, bet buvo seno gyvenimo mirtis ir prisikėlimas
naujam gyvenimui su Kristumi. Susitikimas su Kristumi taip pakeitė Pauliaus gyvenimo
vertybes ir orientyrus, kad jis drąsiai galėjo sakyti, jog visa kas buvo anksčiau
– tai tik „nuostoliai“ ir „sąšlavos“, nes gyvenime svarbu tik viena – Kristus.
Šis
atradimas nesusiaurino Pauliaus akiračių ir neįvarė jo į akligatvį. Jis beatodairiškai
neatmetė to kas anksčiau jo gyvenime buvo gera ir vertinga, bet Kristaus dėka jis
sugebėjo nauju platesniu žvilgsniu žiūrėti į žydų tradiciją, įstatymą ir pranašus,
o taip pat į pagonių išmintį, su kuria buvo susipažinęs.
Ko mes, šiandien gyvenantys
žmonės, galime pasimokyti iš Pauliaus? Visų pirma Paulius mus moko, kad krikščionybė
tai ne filosofija ir ne moralė. Mes esame krikščionys jei gyvename su Kristumi, jei
sutinkame jį savo gyvenimo kelyje. Žinoma, Kristus mums nepasireiškia taip akivaizdžiai
ir tiesiogiai kaip Pauliui, tačiau ir mes galime su juo asmeniškai bendrauti Šventajame
Rašte ir Bažnyčios liturginiame gyvenime. Galime prisiliesti prie jo širdies ir pajusti,
jog ir jis liečia mūsų širdį. Tik šitoks asmeniškas ryšys su Prisikėlusiuoju mus padaro
tikrais krikščionimis. (jm)