Vatikano „užsienio reikalų ministras“ Rimini susitikime : religijos laisvė turi būti abipusė

Arkivyskupas Dominique Mamberti, einantis Vatikano valstybės sekretoriaus santykiams su valstybėmis pareigas, atitinkančias užsienio reikalų ministro postui, penktadienį dalyvavo Rimini susitikime Italijoje, kuriame vadovavo, kartu su Europos parlamento vicepirmininku Mario Mauro diskusijai apie teisę į religijos laisvę ir šios teisės apsaugą.

„Rimini susitikimas“ yra didelis savaitės trukmės ir jau nemenką tradiciją turintis festivalis, susidedantis iš šimtų parodų, pasirodymų, spektaklių bei tūkstančių susitikimų ir diskusijų, kuriose kalbama apie viską – nuo finansų ekonomikos iki šiuolaikinės literatūros tendencijų. Tradiciškai paliečiamos ir Bažnyčios, visuomenės, modernybės sąveikos temos.

Arkivyskupas Mamberti pateikė ekskursą į Šventojo Sosto diplomatiją, kurią siūlė suprasti naudojant „religijos laisvės“ raktą. Vatikano diplomatijos specifinis tikslas yra religijos laisvė – katalikų Bažnyčios, bet taip pat ir kitų krikščionių bei religijų išpažinėjų. Galima pridurti, jog religijos laisvė sunkiai įmanoma be visos eilės kitų prielaidų: taikos, mentaliteto nuostatų, juridinių taisyklių.

Šioje perspektyvoje arkivyskupas kalbėjo apie būtinybę Europoje ir pasaulyje kovoti ne tik su islamofobija ir antisemitizmu, bet ir su „krikščionofobija“, kurios pasireiškimų netrūksta.

Krikščionofobija, pasak arkivyskupo Mamberti, turi daug pavidalų. Tai gali būti klaidinantis auklėjimas apie krikščionybę ar krikščionis; iškraipyta ar tiesiog melaginga informacija, pateikiama per masinės žiniasklaidos priemones; juridinė ar administracinė diskriminacija, lyginant su kitų religijų išpažinėjais (arba netikinčiais). Galiausiai, atvira prievarta ir persekiojimas.

Tipiškas yra Irako krikščionių atvejis. Kai kuriais atvejais jie kentė kaip visi kiti irakiečiai, nuo bendrų karo atnešamų nelaimių. Tačiau buvo labai daug epizodų, kai jie papildomai kentėjo dėl religinių bei kultūrinių motyvų, nusistatymų, stereotipų bei prietarų.

Kalbėdamas apie religijos laisvės principą pasaulyje, arkivyskupas Mamberti pabrėžė abipusiškumo principą. Jei teisės pripažįstamos nekrikščioniškoms mažumoms Europoje, tai analogiškai teisės turi būti pripažintos ir krikščionių religinėms mažumoms už Europos ribų. Šis Šventojo Sosto diplomatijos vadovo pastebėjimas ypač aktualus krikščioniškos tradicijos šalims ir islamistinėms valstybėms. Pirmosios suteikia teises jų reikalaujančioms musulmonų bendruomenėms, tačiau islamistinės valstybės neskuba patenkinti krikščionių bendruomenių teisių.

Arkivyskupas Mamberti kalbėjo ne tik apie iš politinės ir religinės santvarkos, bet ir iš sekuliaristinės pasaulėžiūros kylančius pavojus religijos laisvei. Jis pabrėžė du dalykus: pirma, siekį atskirti religiją nuo proto, religingumą iš esmės priskiriant jausmų sferai. Antra, su pirmuoju susijusį siekį atskirti religiją nuo viešojo gyvenimo, nuo viešosios erdvės, teigiant, jog religija priklauso privačių asmens reikalų sferai.

Arkivyskupas tam priešpastatė „sveiko pasaulietiškumo“ sampratą, kuri aiškiai skiria religiją nuo politikos, tačiau neneigia religijos ir religinės bendruomenės vaidmens viešame gyvenime, neneigia „Dievo hipotezės“ (arba tikėjimo) socialinės dimensijos, gebėjimo etinėmis vertybėmis praturtinti demokratiją ir kurti kultūrą. (rk)