Indija. Orisos valstijoje krikščionybė skatina išsivystymą. Įtampa su induistų nacionalizmu
Indijos vyriausybė tvirtina, kad padėtis Orisos valstijoje ir Kandhamal srityje, kurioje
buvo surengti didžiausi išpuoliai prieš krikščionis, jau kontroliuojama. Tvarką prižiūrį
keli tūkstančiai policininkų, kai kuriose vietose buvo įvesta komendanto valanda su
leidimu šauti be perspėjimo.
Kaip pranešėme mūsų laidose, krikščionių persekiojimas
kilo rugpjūčio 23 nužudžius svamį Laxmanananda Saraswati, induistų nacionalistų organizacijos
Vishwa Hindu Parishad narį ir lyderį. Nors atsakomybę prisiėmė maoistų kovotojai,
tačiau induistai dėl šios žmogžudystės apkaltino krikščionis ir masiškai puolė krikščionių
namus, bažnyčias, institucijas, nužudydami keliolika asmenų. Išpuolių mastas ir organizuotumas
kelia negerų įtarimų dėl išankstinio tokios akcijos suplanavimo.
Svamio Laxmanananda
nužudymas savaime nesukėlė, tačiau atpalaidavo jau seniau egzistavusią įtampą, kurioje
didžiausia jėga spinduliuoja pastaraisiais dešimtmečiais nuolatos stiprėjantis induistų
nacionalizmas.
Tai sudėtingas fenomenas, apjungiantis daug judėjimų, kartais
konkuruojančių tarpusavyje, tačiau tuo pat metu tampriai susijusių. Pasak kai kurių
komentatorių, Vishwa Hindu Parishad (VHP) organizacija, kuriai priklausė nužudytasis
svamis, yra šio nacionalizmo religinis sparnas. Politinis sparnas yra Bharatiya Janata
partija (BJP), pastaraisiais metais iškovojusi aukščiausių postų tiek visos Indijos,
tiek paskirų valstijų vyriausybėse. Tačiau kamienas, iš kurio išaugo anksčiau minėtos
organizacijos, kaip ir daugelis kitų mažesnių, yra Rashtriya Swayamsevak Sangh (RSS),
pati seniausia iš jų. Jos funkcija yra induistinės nacionalistinės ideologijos („Hindutva“)
dirvos purenimas.
Sekdamas nacionalizmui įprastą logiką, induistų nacionalizmas
tvirtina, jog tikro indo pareiga yra išlaikyti savo ritualus, savo kultūrą, savo civilizaciją.
Šioje perspektyvoje atvirumas kitoms kultūroms yra savosios išdavystė. Panašiai vertinamas
ir atsivertimas į kitą religiją. Sąžinės laisvei ir religijos laisvei nacionalizmas
teikia menką reikšmę.
Šioje perspektyvoje krikščionių misionierių bei Bažnyčios
socialinė veikla induistų nacionalizmui atrodo dvigubai grėsminga: viena vertus, dėlto,
kad asmenys priima neinduistinį tikėjimą, antra vertus, dėlto, kad krikščionybė keičia
tradicinę socialinę struktūrą. Pastaroji, kaip žinoma, yra sudėtinga kastinė ir griežtai
hierarchinė sistema, nustatanti labai skirtingus kastų narių statusus. Nors Indijos
įstatymai formaliai šį kastų narių statusų skirtingumą yra panaikinusi, tačiau puikiai
žinoma, jog konkrečioje tikrovėje jų dar laikomasi. Pavyzdžiui, žemos kastos nario
žudikas dažnai „nerandamas“, jei tai aukštos kastos narys. Į dar blogesnę padėtį patenka
asmenys, kurie iš viso nepriklauso kastinei sistemai: taip vadinamieji dalitai (neliečiamieji,
esantys už kąstos ribų) ir genčių (autochtonų, čiabuvių) nariai. Kraštutiniais atvejais
aukštųjų kąstu nariai neigia juos turinčius „žmogaus“ statusą, nepripažįsta jų teisių.
Jie sudaro skurdžiausią, mažiausiai išsilavinusią visuomenės dalį.
Tuo tarpu
krikščionybės principinės nuostatos prieštarauja kastinei sistemai. Krikščionybė pripažįsta
funkcijų, bet ne „žmogiškumo“ statuso skirtingumą: nors asmenys turi skirtingų pareigų,
tačiau visi yra vienodai lygus, visi yra sukurti pagal „Dievo paveikslą“, visi yra
vienodai orūs.
Orisos valstijoje, kurioje kilo krikščionių persekiojimai,
dalitai ir autochtonų gentys sudaro per 40 procentų visų valstijos gyventojų. Tai
viena iš didžiausių proporcijų visos Indijos mastu, tuo pat metu išreiškianti ir vieną
iš žemiausių išsivystimo lygių tarp visų Indijos valstijų. Krikščionių misionieriai
veikia tarp jų, skelbdami Kristų ir kviesdami tapti Jo bendruomenės – Bažnyčios –
nariais. Per pastarąjį dešimtmetį misijos buvo gana sėkmingos ir krikščionių bendruomenės
augo. Sociologiniu požiūriu krikščionių dalitų ir genčių narių socioekonominis
statusas stipriai keitėsi. Nors ir toliau išlieka atstumas tarp aukštesniųjų kastų
krikščionių ir kitų, žemesniųjų ar kąstų sistemai anksčiau nepriklausiusių, tačiau
jis palengva trinamas. Krikščionims dalitams, genčių ir žemųjų kastų nariams yra atviras
kelias į Bažnyčios švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas. Jie gali tapti, pavyzdžiui,
inžinieriais, gydytojais ar vyskupais. Tai gali atrodyti elementarus dalykas, tačiau
Indijos kontekste, kuriame po dalito apsilankymo aukštesnės kąstos indo namuose gali
būti daromos patalpos apvalymo apeigos, tokios prestižinės profesijos kaip gydytojo
kėdėje sėdintis dalitas jau yra nedidelė revoliucija.
Pasak kai kurių duomenų,
per paskutiniuosius dešimt metų, Orisos valstijos Kandhamal srities krikščionių gyventojų
proporcija išaugo nuo 2,5 iki 5 procentų, į krikščionybę pereinant visų pirma dalitams,
o po to ir genčių nariams. Nenuostabu, kad krikščionių bendruomenių augimas buvo lydimas
proporcingo induistų nacionalistų pykčio augimo.
Šis bendras pyktis ir nepasitenkinimas
„antinacionaline“ krikščionių veikla buvo vienas iš motyvų, kodėl po svamio Laxmanananda
nužudymo įsiliepsnojo tikras prievartos laužas. Reikia pridurti, kad induistų nacionalizmas
Orisos valstijoje tvirtas pozicijas įgijo jau prieš keliasdešimt metų, anksčiau negu
daugelyje kitų valstijų.
Vienas iš pagrindinių induistų nacionalistų „ginklų“
ir kaltinimų prieš krikščionis misionierius yra taip vadinamieji „prievartiniai atvertimai“:
induistai tampa krikščionimis per prievartą, apgaule ar už dovanas.
Būtent
čia susikerta požiūriai. Induistų nacionalistų požiūriu į krikščionybę atsivertę induistai
buvo misionierių „ciniškai papirkti“ išsilavinimo, darbo ar profesijos perspektyvomis,
ką jie kategoriškai smerkia. Bet krikščionims tai yra paprasčiausias socialinio teisingumo
ir lygybės tarp visų krikščionių principų pritaikymas, aiškiai išdėstant, kaip daug
kartų įvairiais lygiais pažymėjo Bažnyčios Indijoje vadovai, jog tikėjimas į Kristų
nėra „nuperkamas“, tačiau asmeniškai pasirenkamas ir priimamas. (rk)