Popiežiaus mintys „Rimini Susitikimo“ dalyviams: kaip iš tikro tapti protagonistu

Sekmadienį Rimini mieste Italijoje prasidėjo savaitę truksiantis „Rimini Susitikimas“: muzikos, spektaklių, debatų ir parodų festivalis. Kitais metais festivalis švęs jau trijų dešimtmečių jubiliejų.

Jo metu bus eksponuojamos šimtai parodų, surengti keli tūkstančiai susitikimų, diskusijų bei seminarų. Visa tai aprašo šimtai žurnalistų. Praėjusiais metais festivalį aplankė per 700 000 žmonių, ne mažiau jų tikimasi sulaukti ir šią savaitę.

Rimini festivalis yra krikščioniško įkvėpimo, tačiau nėra „katalikiškas“ siaurąja žodžio prasme. Jo rengėjai siekia, kad festivalis atspindėtų įvairių žmogaus patirčių, kultūrų, politikos, mokslo, meno sankirtas.

1982 metais Rimini festivalyje apsilankė popiežius Jonas Paulius II, vėliau kasmet siuntęs pasveikinimo žinią. Šią tradiciją pasiruošęs tęsti ir popiežius Benediktas XVI, praėjusiais metais pasveikinęs Rimini festivalį „Viešpaties Angelo“ maldos metu, o šiais metais sveikinimus pasiuntęs per vieno iš artimiausių savo bendradarbių, kardinolo Tarcisio Bertone, Vatikano valstybės sekretoriaus, ranka pasirašytą laišką, kuriame pateiktos kelios mintys apie šiemetinę Rimini festivalio temą.

Ši tema skamba taip: „Arba protagonistai, arba niekas“. Festivalio sumanytojai priduria, kad tema skirta „asmens“ sąvokos apmąstymui. Ką reiškia būti „protagonistu (pagrindinio, svarbiausio vaidmens atlikėju – red. past.)“ savo egzistencijoje ir pasaulyje, klausiama kardinolo Bertone laiške.

Protagonizmo alternatyva atrodo gyvenimas be prasmės, anonimiškumas tarp kitų anonimų uniformuotoje masėje, be dėmesio verto veido. Kas gali suteikti žmogui „veidą“, kas jį padaro nesumaišomu su niekuo, kas užtikrina jo egzistencijos pilnatvę?

Šiandieninė visuomenė ir kultūra, kartu su komunikacijos priemonėmis, atrodo plačiai užvaldytos idėjos, jog „žinomumas“ yra esminis savęs realizacijos komponentas. Išnirimas iš anonimiškumo, viešo dėmesio užvaldymas bet kokiomis priemonėmis yra daugelio siekiamas tikslas. Politinė ir ekonominė galia, profesinėje veikloje įgytas prestižas, demonstruojamas turtas – visa tai suvokiama kaip „sėkmė“, kaip „pasiekimas“. Jaunosios kartos labiausiai geidžia tų profesijų, kurios leistų jiems (viešai) „pasirodyti“, būti „kažkuo“. Jų idealus reprezentuoja aktoriai, futbolo žaidėjai, televizijos žvaigždės ir pan.

O kas nutinka tiems, kurie nepasiekia tokio socialinio matomumo lygio? Kas nutinka tiems, kurie yra užmiršti ar net sutraiškyti pasaulio sėkmės dinamikos, būdingos jų visuomenei? O ką kalbėti apie tą, kuris yra vargšas, ligonis, senas, nepajudantis ar neįgalus, kuris neturi talento prasimušti tarp kitų arba neturi priemonių savo talentams realizuoti, kuris negali išsakyto savo įsitikinimų?

Šiandienos žmogus, kaip ir praeityje, siekia laimės ir jos ieško ten, kur mano galįs ją rasti. Štai tikrasis klaustukas, kuris slepiasi už žodžio „protagonistas“: kame yra laimė, kaip žmogus ją iš tiesų atranda?

Koks yra krikščioniškas atsakas į ši klausimą? Kardinolo Bertone laiške pateikiamas apaštalo Pauliaus „modelis“, primenant, jog popiežius šiuos metus yra paskelbęs „Apaštalo Pauliaus metais“, siekiant atkreipti visų katalikų dėmesį į šį apaštalą.

Paulius buvo nepailstantis ir visiškai atsidavęs Evangelijos tarnas. Pauliaus laiškai rodo jo aistringos asmenybės sprogdinančią jėgą, traukia milijonus skaitytojų, darydami nepaprastą įtaką iš kartos į kartą prisidėjo formuojant krikščionišką Europos kultūrą. Per šią kultūrą ir mes esam jo „vaikai“. Nepaisant 2000 metų atstumo, mūsų civilizacija yra šio žmogaus ir jo išpažintų pamatinių vertybių skolininkė.

Tačiau Pauliaus gyvenimas buvo labai toli nuo viešo pripažinimo. Priešiškumas, pavojus, sukrėtimai dažniau nei paguoda ir džiaugsmas buvo jo egzistencijos dalis. Štai jo paties gyvas liudijimas iš antrojo laiško Korintiečiams: „Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien esu žmonių apgultas, rūpinuosi visomis bendrijomis. Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?! (11, 24-29)“.

Ar Pauliaus gyvenimas yra „pavykęs“? Atsiduriame prieš krikščioniško gyvenimo paradoksą. Ką reiškia krikščioniui „pavykęs gyvenimas“? Ką mums sako tiekos šventųjų gyvenimai uždaruose vienuolynuose? Ką sako daugybės krikščionių kankinių, kurių vardai daugumai nežinomi, gyvenimai ir mirtys, baigiant savo egzistenciją ne tarp šlovinančių šūkių, tačiau nekenčiamiems ir niekinamiems. Kur jų „sėkmė“ ir gyvenimo didumas?

Šventasis Tėvas primena, kad žmogus skirtas amžinojo gyvenimo išsipildymui, kuris yra Dievo pažinimas. Tai daugiau nei pasaulio sėkmė ir tai neprieštarauja žmogaus kuklioms sąlygoms žemiškosios piligrimystės metu. Dievo pažinimui nereikia nei išgarsėjimo, nei minių pripažinimo. Savo egzistencijos protagonistas yra tas, kuris atiduoda savo gyvenimą Dievui, kviečiančiam bendradarbiauti visuotiniame išgelbėjimo plane, apibendrinama krikščioniško gyvenimo vertė kardinolo Bertone laiške. (rk)