Rugpjūčio 23 – Tarptautinė prekybos vergais ir jos panaikinimo paminėjimo diena
Šį šeštadienį, rugpjūčio 23 dieną, buvo minima Tarptautinė prekybos vergais ir jos
panaikinimo diena. Jos iniciatorė yra UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir
kultūros organizacija). Rugpjūčio 23 diena minėjimui pasirinkta, kaip paaiškinama
UNESCO komunikate, paminint 1791 metais naktį iš rugpjūčio 22 į 23 San Dominge (šiandien
tapusį Haičio ir Dominikos respublikomis) prasidėjusį vergų sukilimą. Šis sukilimas
tapo transatlantinės vergų prekybos smukimo bei Lotynų Amerikos ir Karibų regiono
prispaustų tautų išsilaisvinimo pradžia.
Kaip pažymi Koichiro Matsuura, UNESCO
generalinis direktorius, Tarptautinė prekybos vergais panaikinimo minėjimo diena nėra
skirta tik praeičiai, tik skaudžiai istorinei atminčiai, tačiau ir dabarčiai.
Ir
iš tiesų, nors žmonių vergovės idėja bei institucija yra pasmerkta tarptautinėje ir
nacionalinėje teisėje, nors, rodos, yra sukurta nemažai teisinių instrumentų kovai
su vergove, ji tebegyvuoja šiandien, įgijusi naujas formas.
Manoma, kad transatlantinės
vergų prekybos metu iš Afrikos į Šiaurės ir Pietų Amerikos kontinentus bei į Indiją
15-19 amžių bėgyje buvo pervežta apie 10-12 milijonų juodaodžių vergų.
Tai
labai didelis skaičius, tačiau jis daugiau nei dukart mažesnis už šiuo metu vergovės
sąlygomis gyvenančių ir dirbančių asmenų skaičių. Pastarasis prieš kelis metus buvo
įvertintas 27 milijonais.
Kaip yra pastebėjęs ne vienas, šiuolaikinė vergovė
dažnai yra mažiau pastebima. Dažnam net atrodo, jog tokio fenomeno nebėra. Šiuolaikinė
vergovė mažiau matoma dėl įvairių priežasčių: viena vertus, jos taikiniai nėra tik
viena, lengvai identifikuojama etninė, geografinė ar rasinė grupė, kaip kad juodaodžių
vergų prekybos atveju. Šiuolaikinės prekybos žmonėmis aukomis gali tapti bet kurios
šalies gyventojas. Antra vertus, žmogaus pavergimui ne visada naudojama grubi ir taip
pat lengvai identifikuojama jėga, tačiau subtilesni būdai, sudarantys regimybę, jog
pats asmuo sutiko su vergovės sąlygomis. Tipiškas pavyzdys yra žmogaus pavergimas
už skolas. Vargu ar reikia pridurti, kad pavergėjai pareikalauja už skolas tokių palūkanų,
kurių praktiškai neįmanoma atiduoti.
Priverstinis suaugusiųjų ir vaikų darbas,
prekyba moterimis dėl seksualinių paslaugų, seksualinis vaikų turizmas, vaikų pavertimas
kareiviais yra laikomi šiuolaikinėmis vergovės formomis. Jos daugiau ar mažiau užtinkamos
priklausomai nuo geografinės padėties.
Antai, priverstinis vaikų darbas yra
Azijos regiono skaudulys. Indijoje rasime tūkstančius liudijimų apie parduotus arba
tiesiog iš gatvės pagrobtus vaikus, kurie patenka į kilimų audimo pramonę. Čia jie,
pradedant nuo penkiamečių, dirba už tai nieko negaudami, negydomi, nepaisant darbo
trukmės. Vaikų apsaugos tarnybų darbuotojai pasakoja, jog rastus ir išgelbėtus vaikus,
kurie po daugelio metų darbo atrodo nebeturintys jokių emocijų.
Turtingesnėse
šalyse, Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, priverstinio vaikų darbo problema sąlyginai
maža, tačiau čia klesti prekyba žmonėmis dėl seksualinių paslaugų. Ši vergovės forma
jau plačiai žinoma ir Lietuvos visuomenėje.
Pirmiausia keliuose Azijos kraštuose,
bet taip pat Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybėse yra paplitusi vaikų prostitucija,
daugiausia mergaičių, bet taip pat ir berniukų. Viena nevyriausybinė organizacija
pasakoja 13 metų mergaitės istoriją, kuri atkartoja tūkstančius kitų panašių. Mirus
motinai tėvas ją atidavė „įdarbinimo agentūrai“ ir iš jos gavo beveik 500 dolerių
būsimo jos uždarbio. Mergaitės darbo vieta, kaip nesunku nuspėti, tapo viešnamis.
Už jos „darbo“ valandą klientas moka 4 dolerius, iš kurių jai žadama pusantro dolerio
– su sąlyga, kad viešnamio savininkas įvykdys savo pažadą. Viešnamyje ji dirbs dar
daug metų, kol viešnamio savininkas „atsiims“ už ją sumokėta sumą, prie kurios dar
bus priskaičiuotos palūkanos bei papildomos išlaidos. Už bandymą nutraukti „kontraktą“
ir pabėgti ji susilauktų bausmės, kai kuriais atvejais ir mirties.
Geriausi
ir didžiausi vaikų sekso industrijos klientai yra vakariečiai ir japonai, teigia kovos
su vaikų prostitucija, pornografija ir prekyba organizacijos (ECPAT) atstovė. Nevyriausybinių
organizacijų duomenimis dešimtys tūkstančių asmenų iš daugelio turtingesnių Europos
valstybių skrenda į vaikų prostitucijos „oazes“, kuriose perka vaikus kad ir nuo 8
metų. ECPAT Italijos padalinio duomenimis, per metus vien iš Italijos į šias oazes
vyksta apie 80 000 asmenų. Dar daugiau vyksta iš Skandinavijos šalių. Dauguma vykstančių
yra jauni, savo šalyse gerą socialinį statusą, išsilavinimą ar darbą turintys žmonės.
Beje, tarp jų populiari nuomonė, jog vaikai parduoda save „savo noru“ ir kad taip
jie suteikia proga jiems „užsidirbti“ pragyvenimui. Pasak JAV Kovos su žmonių prekyba
stebėjimo biuro šio birželio pradžioje publikuotos ataskaitos, per du milijonus vaikų
dalyvauja tarptautinėje sekso industrijoje.
Klystume, jei manytume, kad išnyko
ir pati grubiausia vergovės forma, žmogų tiesiog perkant ir parduodant kaip daiktą,
su įdagu pažymint jo priklausomybę, nė nesistengiant sudaryti įspūdžio, jog jis „atidirba“
už kokią nors skolą. Ypač Mauritanijoje ir Sudane užregistruotas didžiausias tokių
vergų skaičius. Pasak vienos ataskaitos, Šiaurės Afrikoje praėjusio dešimtmečio arabų
etninės grupės asmenims priklausė per 90 000 juodaodžių vergų. Vieną buvo galima nusipirkti
mažiau nei už 100 dolerių.
Kiekvienoje visuomenėje, kiekvienoje bendruomenėje
egzistuoja įvairios žmogaus pavergimo formos. Kiekvienas yra kviečiamas kovoti su
jomis: tiek vyriausybės, tiek paskiri piliečiai, tiek religinės bendruomenės. (rk)