Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko
Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar
kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras
atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai,
Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.
Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią,
ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši
žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. Tuomet
jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas. (Mt
16, 13-20).
MŪSŲ TIKĖJIMAS, Mons. Adolfas Grušas
Kuo žmonės
laiko Žmogaus Sūnų?- klausia apaštalus Jėzus.
Visuomenės nuomonės tyrimai šiais
laikais labai dažnai prieštarauja vieni kitiems, todėl galime sakyti, jog ta nuomonė,
ją viešai paskelbus, faktiškai niekuo neįpareigoja.
Jėzus, ko gero, irgi laikėsi
tokios pažiūros. Kol apaštalai Jam pasakojo, ką apie jį mano kiti, kuo tiki, Jis į
tai nekreipė dėmesio, kol galiausiai uždavė patį svarbiausią klausimą: O kuo jūs mane
laikote?
Išganytojui rūpi, koks yra mūsų tikėjimas...
Kas jis toks?
Paprastai, užduodami šį klausimą, mes norime sužinoti žmogaus vardą. Jei vardas mums
nieko nesako, domimės, kokia yra to žmogaus profesija. Tai, ką žmogus veikia, jau
nemažai gali pasakyti apie jo asmenį.
Jėzaus atžvilgiu toks principas netinka.
Negalime Jo apibūdinti, kalbėdami apie Jo užsiėmimą. Amato Jis atsisakė, eidamas mokyti
žmonių, tą patį teko padaryti ir Jo mokiniams.
Kas esu? – klausia Jėzus. Tai
akistata, kai reikia atsakyti, žvelgiant tiesiai vienas kitam į akis. Kas aš esu
tau? Ką reiškiu Tau? Kiek esu reikalingas tavo gyvenimui?
Tai klausimai, kuriuos
mums užduoda Viešpats ir kurie automatiškai verčia ieškoti dar vieno atsakymo.
Viešpats
nori žinoti, ar mes suprantame, kas esame mes patys. Tikėjimas visų pirma parodomas
tuo, kaip mes patys suvokiame ir vertiname save.
Jėzus nori išgirsti ne vien
paprastą tikėjimo deklaraciją, kurią, tiesą sakant, jau visų mūsų vardu įkvėptas dangaus
Tėvo tą dieną Pilypo Cezarėjoje paskelbė apaštalas Petras.
Mūsų atsakymo Jėzus
laukia ir kituose žmonėse, su kuriais gyvename kartu, susitinkame darbe, gatvėje,
pasisveikiname prasilenkdami, pažvelgiame iš tolo. Tiems žmonėms reikia ne teorinių
svarstymų. Vargu ar kas nors norės pasiteirauti apie mūsų išpažįstamo tikėjimo turinį.
Visuomet
žmonėms svarbu suprasti, kas mums yra Kristus, kaip Jis pasireiškia mūsų gyvenime,
kokius pasirinkimus Jis mums įkvepia, ką mes nuveikiame, laikydamiesi ištikimybės
Jo Evangelijai.
Stengdamiesi atsakyti į klausimą, kuo mes laikome Jėzų, turėtume
suprasti, kad svarbiausia yra ne išmokti maldas ar katekizmą, bet eiti savo Mokytojo,
Kristaus, keliu.
Aš tau sakau, tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu
savo Bažnyčią,- skamba Viešpaties atsakymas Petrui.
Simonas Petras buvo išrinktas
ne todėl, kad jis buvo pati tvirčiausia ir gražiausia uola. Kristaus kančios metu
labai aiškiai pasirodys, kad taip nėra.
Neilgai trukus po ką tik girdėto pažado,
Petras bus pavadintas „papiktinimo“ akmeniu. Jis papiktins netgi patį Išganytoją,
ragindamas Jį atsisakyti kančios.
Bažnyčią stato ne Petras, bet pats Viešpats,
kuris nori pasinaudoti žmonėmis, tais netvirtais ir negražiais akmenimis.
Mes
irgi šalia Petro uolos dedame savo mažus akmenis. Dažnai nemokėdami ir nesugebėdami
labai gražiai liudyti savo tikėjimą, ne visuomet iki galo suprasdami, ko iš mūsų laukia
Viešpats, mes vis tiek esame kviečiami statyti tą bendruomenę, kurios „pragaro vartai
nenugalės“. Reikia tik vieno: nuoširdaus tikėjimo...