Kardinolas Kasperis apie brolį Roger

Daugybė Lietuvos jaunuolių lankėsi Taize kaimelyje Prancūzijoje ar bent jau yra girdėję apie jį. Daugybė lietuvių yra dalyvavę naujametiniuose Taize susitikimuose įvairiuose Europos miestuose, kartu su daugybe kitų iš visos Europos ir kitų kontinentų atvykusių merginų bei vaikinų. Kaip paprasto Prancūzijos kaimelio, panašaus į šimtus kitų, pavadinimas tapo taip plačiai žinomas? Kaip ši, rodos, nesvarbi vieta tapo jaunimo sąjūdžio centru? Atsakymo raktas į šį klausimą, be abejo, yra Taize broliai, o ypač – brolis Roger, Taize bendruomenės įkūrėjas. Jis buvo taip suaugęs su šia vieta, kad ji tapo jo vardo – „brolio Roger iš Taize“ – dalimi.

Šeštadienį, rugpjūčio 16 dieną, buvo minimos trečiosios brolio Roger mirties metinės. Prieš trejus metus pamaldų metu Taize kaimelyje didelių psichinių sutrikimų turinti jauna moteris keliskart smogė peiliu br. Roger, kuris mirė vietoje. Tuo metu jam buvo 90 metų.

Šventojo Sosto dienraštis „L‘Osservatore Romano“ publikavo ilgą interviu su kardinolu Valteriu Kasperiu, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininku. Kardinolas pasidalijo atsiminimais apie br. Roger, kurį ne kartą sutiko pats, pasidalijo taipogi keliomis mintimis apie šį išskirtinį Evangelijos liudytoją. Beje, kardinolas vadovavo br. Roger laidojimo apeigoms.

Kardinolas Kasper pasakojo, jog žinia apie br. Roger mirtį jį pasiekė dalyvaujant Pasaulinėse jaunimo dienose Kelne, Vokietijoje.

Jo mirtis mane giliai sujaudino, - sakė kardinolas Kasper, - man priminė pranašo Izaijo žodžius apie Dievo tarną: „Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio“. Per visą savo gyvenimą br. Roger sekė Avinėlio kelią: su savo švelnumu ir nuolankumu, su atsisakymu bet kokių „didumo“ veiksmų, su apsisprendimu niekam nesakyti blogų dalykų, su troškimu savo širdyje nešti žmonijos skausmus ir viltis. Nedaug mūsų kartos žmonių su tokiu skaidrumu įkūnijo ramų ir nuolankų Kristaus veidą. Neramiu Bažnyčiai ir krikščioniškam tikėjimui metu br. Roger buvo daugelio, tarp kurių ir manęs, pripažįstamas vilties šaltinis. Kaip teologijos profesorius, o vėliau kaip Rotenburgo - Štutgarto vyskupas visada skatinau jaunuolius vasaros metu trumpam apsilankyti Taize. Mačiau kaip ta viešnagė arti br. Roger ir bendruomenės jiems padėdavo geriau pažinti Dievo Žodį ir juo gyventi, džiaugsme ir paprastume. Tai pajutau dar labiau tuo metu, kai vadovavau jo laidojimo apeigoms didelėje Taize Susitaikymo bažnyčioje.

Kalbėdamas apie br. Roger ir Taize bendruomenės indėlį į ekumenizmą, kardinolas Kasper neabejojo, jog krikščionių vienybė buvo vienas iš didžiausių br. Roger troškimų, o jų susiskaldymas - tikro skausmo ir apgailestavimo šaltinis. Roger buvo, pasak kardinolo, bendrystės žmogus ir sunkiai bet kokį antagonizmą ir asmenų bei bendruomenių varžymąsi. Vienybės troškimas jam buvo kiekvienos dienos konkrečių sprendimų gairė: priimti džiaugsmingai kiekvieną veiksmą, kuris gali suartinti skirtingų tradicijų krikščionis, vengti žodžio ar gesto, kurie galėtų atitolinti jų susitaikymą. Tačiau šiame vienybės ieškojime, - pažymėjo Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas, - br. Roger neskubėjo. Pažinojo Dievo kantrybę išgelbėjimo ir Bažnyčios istorijoje. Niekad nebūtų griebęsis Bažnyčioms nepriimtinų veiksmų, kvietęs jaunuolius palikti savo ganytojus. Vietoje greito ekumeninio judėjimo plėtojimo labiau siekė gylio. Buvo įsitikinęs, kad tik Dievo Žodžiu, Eucharistijos šventimu, malda ir kontempliacija maitinamas ekumenizmas gali suburti krikščionis į Jėzaus norėtą vienybę. Būtent šioje dvasinio ekumenizmo sferoje regiu svarbų br. Roger ir Taize bendruomenės indėlį, - sakė kardinolas.

Kardinolas Kasper interviu taip pat buvo paprašytas pakomentuoti tai, kad br. Roger priimdavo Eucharistiją katalikiškose apeigose, nors pats buvo protestantas ir, nepaisant po jo mirties tai teigusių nuomonių, formaliai į katalikybę niekad neperėjo. Daug kam įsiminė, kad br. Roger per Jono Pauliaus II laidotuves priėmė Komuniją iš kardinolo Ratzingerio, dabartinio popiežiaus Benedikto XVI, rankų.

Atsakydamas kardinolas Kasper pažymėjo, jog dar savo kelio pradžioje br. Roger pradėjo maitinti savo tikėjimą ir dvasinį gyvenimą ne tik iš gimtosios, bet ir iš kitų krikščioniškų tradicijų šaltinių, peržengdamas konfesines ribas. Daug ką sako vien tai, jog troško sekti vienuolišką pašaukimą ir įsteigti naują (vienuolinę) bendruomenę su protestantais (kurie istoriškai linkę kritikuoti vienuolinio gyvenimo idėją – red. past.). Pasak kardinolo, metų bėgyje br. Roger tikėjimas praturtėjo semiantis ir iš katalikų Bažnyčios tikėjimo paveldo. Pasak jo paties liudijimo, atsižvelgiant būtent į katalikų tikėjimo slėpinį jis suprato kai kuriuos tikėjimo aspektus: Mergelės Marijos vaidmenį išganymo istorijoje, realų Kristaus buvimą eucharistinėse dovanose, apaštalinę Bažnyčios tarnystę, kuri apima ir Romos vyskupo vienybės tarnystę. Todėl katalikų Bažnyčia sutiko, kad jis priimtų Eucharistiją, ką br. Roger ir darydavo kas rytą didžiojoje Taize bažnyčioje.

Tad Komunija iš kardinolo Ratzingerio rankų buvo naujiena tik mažiau br. Roger pažįstantiems. Iš tiesų, pats velionis Jonas Paulius II, gerai pažinojęs br. Roger ir jo tikėjimo kelią, ne kartą jam buvo suteikęs Eucharistiją.

Kardinolas Kasper taip pat siūlė netaikyti br. Roger tokių kategorijų kaip „atsivertimas (į katalikybę)“, „(gimtosios tradicijos) palikimas“, nors ir būtų galima ilgai diskutuoti iš teologinės ir kanoninės perspektyvos. Tačiau pats br. Roger savo krikščionišką tapatybę nusakė kitais žodžiais, kaip „vidinį susitaikymą“, kaip sutaikymą savo (protestantiškų) ištakų tikėjimo su katalikiško tikėjimo slėpiniu. Katalikų Bažnyčia patikėjo tokia jo patirtimi ir ją gerbė, nors formaliai jis nepaliko vienos bendruomenės ir neperėjo į kitą.

Kalbėdamas apie į Taize keliaujančius jaunuolius, iš Vakarų ir Rytų Europos bei kitų kontinentų, protestantus, katalikus, ortodoksus, kartu su juos lydinčiais ganytojais, kardinolas Kasper sakė, jog tai Šventosios Dvasios dovana Bažnyčiai šiandien. Vieni jaunuoliai, - sakė jis, - gyvena konfliktiškose šalyse, kiti – sekuliarizuotose ir religiškai abejingose visuomenėse. Jiems nėra lengva susitikti tarpusavyje, kaip ir su kitų konfesijų krikščionimis. O Taize jie atranda bendruomenę, kuri peržengia praeities lūžius ir skatina draugystę, vienybę per Kristaus Evangeliją. Ši patirtis padeda ir grįžus namus kurti bei dalyvauti maldos ir dalijimosi grupėse. Todėl Taize bendruomenės rengiami dideli susitikimai yra atsakymas į tikrą sielovadinį poreikį. Kardinolas Kasper nurodė taip pat ir paralelę su Evangelija: pastarojoje pasakojama, jog žmonės iš toli atvykdavo, norėdami sutikti Kristų ir išgyti. Didieji Taize susitikimai priklauso tai pačiai dinamikai. Jie leidžia geriau suprasti Bažnyčios kaip bendrystės paslaptį, klausytis kartu Kristaus žodžio ir juo pasitikėti.

Turiu pilną pasitikėjimą Taize bendruomenės ateitimi, - interviu pabaigoje sakė kardinolas Kasper. Pasak jo, tai, jog br. Alois, dabartinis Taize prioras, sėkmingai perėmė br. Roger darbus, jog malda, liturgija, svetingumas Taize kaimelyje seka ankstesniąją dvasią, rodo visos bendruomenės žmogišką ir dvasinę brandą. Tačiau, žvelgiant dar giliau, už pašaukimo ir misijos tęsimo yra Šventoji Dvasia. Būtent dėl jos pašaukimas išlieka, nors kartos keičiasi. (rk)