Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės kilmė ir istorija

Rugpjūčio 15 dieną visa katalikų Bažnyčia švenčia vieną didžiausių Marijos, Kristaus Motinos, atminimui skirtų švenčių: Dangun Ėmimo iškilmę, Rytų Bažnyčioje, kur ji pirmiausia atsirado, vadinamą „Užmigimu“.

Dangun Ėmimo liturginė iškilmė žymi Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigą ir jos paėmimą „su kūnu ir siela“ į dangaus garbę.

1950 metais popiežius Pijus XII savo apaštalinėje konstitucijoje "Munificientissimus Deus" Dangun Ėmimą paskelbė dogma, kitaip tariant, katalikiško tikėjimo integralia dalimi.

Tokiu aktu popiežius Pijus XII apibendrino tūkstantmetę Bažnyčios praktiką. Nors Šventajame Rašte – Naujajame Testamente – nėra daug užuominų apie Mariją, tačiau Bažnyčios ir liturgijos istorija rodo, kad jau nuo pirmųjų amžių įvairiomis progomis Marija buvo menama. Nors iš pirmųjų trijų amžių yra išlikę mažai rašytinių šaltinių, tačiau nuo IV amžiaus jų ženkliai pagausėja, mat krikščionims buvo pripažinta gyvavimo teisė ir tai leido išplėtoti liturgiją bei ją dokumentuoti, o po to išsaugoti raštus amžius gyvavusiose institucijose.

Marijos atminimą ir teologinį apmąstymą apie jos vaidmenį randame dar iki IV amžiaus gyvenusių Bažnyčios autorių raštuose: Justino, Irenijaus, Tertuliono, Origeno.

V amžiaus pirmoje pusėje, visuotiniame Bažnyčios susirinkime Efeze (431 m.) buvo pripažintas Marijos – Dievo Motinos titulas, kurį ir šiandien naudojame. Taip pat žinoma, kad nuo V amžiaus vidurio Sirijos teritorijoje jau buvo minima būtent Marijai skirta šventė, palengva plitusi ir kitose krikščionių bendruomenėse. Na, o nuo VI amžiaus pabaigos Marijos šventė tampa privaloma Bizantijos imperatoriaus Mauricijaus dekretu.

Iš nuo 687 iki 701 metų valdžiusio sirų kilmės popiežiaus Sergijaus I potvarkio galime matyti, jog Vakarų Bažnyčioje tuo metu jau buvo minimos bent keturios su Marija susijusios progos: popiežius nurodė, kad procesijomis turi būti pradėtos Marijos Gimimo, Apreiškimo, Apsivalymo (Kristaus paaukojimo šventykloje) ir Užmigimo (Dangun Ėmimo) šventės.

Tarp VII amžiaus Bažnyčios autorių nuomonę, jog Marija su kūnu buvo paimta į dangų, sutiksime gana dažnai. Apie tai minėjo Modestas Jeruzalietis, šv. Andriejus Kretietis, šv. Germanas iš Konstantinopolio ir kiti.

Pijus XII savo apaštalinėje konstitucijoje cituoja Joną Damaskietį, VIII amžiaus pirmoje pusėje rašiusį autorių, garsų šventąjį, kurį popiežius Leonas XIII 1890 metais paskelbė Bažnyčios daktaru, taip pripažindamas šio teologo mokymo vertę visiems katalikams. Cituojama Jono Damaskiečio mintis, jog „buvo būtina, kad ta, kuri gimdyme išsaugojo savo nekaltumą, po mirties taip pat išsaugotų be menkiausio sugedimo savo kūną“.

Marijos Užmigimo paminėjimas iš Romos plito kitose katalikiškose teritorijose – Prancūzijoje, Anglijoje, kurios perėmė Romos Bažnyčios liturgiją. Palengva šventė įgijo „Dangun Ėmimo“ pavadinimą, pažymint nepaprastą Dievo Marijai suteiktą privilegiją.

Nors užuominų dėl Marijos patekimo į dangaus šlovę su kūnu randama nuo pat seniausių krikščionybės laikų, netrūko ir teologinių kontroversijų šiuo klausimu. Antai, Bažnyčios doktrina apie Mariją sulaukė didelės kritikos iš protestantų, kuriems ji atrodė nereikalinga ir iškraipanti tikėjimą, užstojanti Dievą.

Tačiau katalikų Bažnyčia moko, jog Marijos, kaip ir šventųjų kultas, jei teisingai suprastas ir praktikuojamas, neužstoja Dievo. Priešingai, padeda tikinčiajam priartėti prie Dievo, daugiau suprasti apie Jį ir apie save. Katalikui Dangun Ėmimo šventė yra priminimas, jog ir jo kūnas vieną dieną, kaip išpažįsta Tikėjimo išpažinime, bus prikeltas iš numirusiųjų. (rk)