Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.
Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos
sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios
Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas
tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!
Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis
mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“. O
Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins
visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! Jis
maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę
ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština
mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė
pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs
mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“. Marija prabuvo
pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.(Lk
1, 39-56)
MŪSŲ MOTINA
Mes visi prisikelsime… Tai žinia, kurią
mums skelbia šios dienos iškilmė. Kaip antrajame Mišių skaitinyje rašo apaštalas Paulius,
Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus,
tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu.
Tarp visų, priklausančių Kristui,
yra vienas žmogus, kuriam ši garbė ypatingai priklauso: Jo Motina, ta, kuri pagimdė
Išganytoją, kaip žmogų, gyveno su Juo, dalydamasi kasdienybės rūpesčiais ir malda
ir ypač stovėdama po Jo kryžiumi. Marijos išaukštinimui Kristus nelaukė savo galutinio
atėjimo akimirkos, tačiau tai padarė iškart, neleisdamas jos kūnui sunykti. Šį tikėjimą
krikščionys išreikšdavo labai sena Marijos paėmimo į dangų švente, kol 1950 metais
popiežius Pijus XII paskelbė tai, kaip katalikų Bažnyčios dogmą, tuo šiai šventei
suteikdamas dar daugiau iškilmingumo.
Iš tiesų mes nežinome, kokia yra prikeltųjų
būsena, kaip ir kokiu būdu su savo kūnu gyvena Kristus. Tokie svarstymai, ko gero,
vietoje paaiškinę, gali tik įnešti daugiau sumaišties, tačiau šiandieninė iškilmė
mums per Mariją paaiškina, kas yra svarbiausia, kūnų prisikėlime. Liturgija mums kalba
apie buvimą su Viešpačiu. Tai taip paprasta ir netikėta, kad net ne iš karto galime
suvokti, ką tai reiškia tikinčiojo gyvenimui.
Apie ką mums kalba Dangun Paimtosios
paslaptis? Marija yra prisikėlimo ir Bažnyčios pirmavaizdis. Joje Dievas parodė tai,
kas galiausiai atsitiks su visa Bažnyčia, nes amžių pabaigoje Bažnyčia, taip kaip
Marija, nekalta ir šventa taip pat bus paimta į dangų. Kaip tik todėl apaštalas Jonas
pirmajame skaitinyje kalba apie dangiškąją Bažnyčią, kaip moterį, apsisiautusią saule,
mėnuliu po kojomis ir dvylikos žvaigždžių vainiku, kuri galiausiai tampa dangiškąją
Jeruzale prie Dievo sosto. Šis moters paveikslas tradiciškai taikomas tiek Marijai,
tiek Bažnyčiai, ir tai yra teisinga, nes neįmanoma įsivaizduoti Bažnyčios be Marijos,
kuri primoji iš jos vaikų pasiekė tą garbę.
Tačiau svarbiausia mums yra suvokti,
kokiu būdu mes turime pasiekti tą garbę ir tai geriausiai galime padaryti, įsižiūrėdami
į Marijos asmenį, į jos gyvenimo kelią, kuris yra nužymėtas dviem dalykais: tikėjimu
ir nusižeminimu.
Palaiminta įtikėjusi! - sako Elzbieta Marijai. Marija iš tiesų
tikėjo visuomet. Ji tikėjo, gavusi žinią apie Kristaus įsikūnijimą, tikėjo, gyvendama
Nazareto tyloje, tikėjo ir stovėdama ant Golgotos viršūnės. Ji tikėjo tada, kai atrodė,
kad viskas žlunga, tada, kai nieko nesuprato.
Dievas pažvelgė į savo nuolankią
tarnaitę, todėl mane palaiminta vadins visos kartos…
Savo gyvenime Marija patyrė
dar vieną paslaptį, nulėmusią visą jos ateitį: Dievas išaukština nuolankiuosius ir
suvaržo išdidžiuosius. Kaip tik tai ji ir išreiškė savo Magnificat giesmėje, kol to
Viešpats Jėzus dar net nebuvo paskelbęs savo Evangelijoje. Marija ne vien tik suprato,
kad taip yra, bet taip pat, kad tai yra teisinga ir padėkojo Dievui už tai beveik
tais pačiais žodžiais, kokius ištars ir Jos Sūnus: Aš šlovinu Tave Tėve, dangaus ir
žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.
Kaip
tik nusižeminimu galime paaiškinti Marijos išrinkimo paslaptį. Ji buvo Malonės pilnoji,
nes joje nebuvo tuščios savimeilės.
Norėdami, kad Dievas ir mumyse nuveiktų
didelių dalykų, kad galėtų atvesti į galutinę garbę, kurią jau pasiekė Marija, mums
būtina Jam padėti savo tikėjimu ir nusižeminimu.
Be abejo, nė vienas iš mūsų
nesugebėsime pasiekti Marijos nuoširdaus nusižeminimo ir tikėjimo gelmių, tačiau visuomet
galime glaustis prie jos, prašydami sustiprinti mūsų tikėjimą, išmokyti jausti galingą
ir drauge meilią Viešpaties ranką, kai būna sunku. Tai malda, kuri šiandien turėtų
veržtis iš kiekvieno tikinčiojo lūpų, kreipiantis į tą, kurią Bažnyčios liturgija
vadina Karaliaus dešinėje sėdinčia valdove.
Mes visuomet galime pajusti Jos
pagalbą ir sustiprinimą, nes ji, nors ir išaukštinta, toliau lieka nusižeminusia ir
kuklia Viešpaties tarnaite.
Per ją Bažnyčia pirmą kartą gavo Išganytoją. Net
ir dabar Jis ateina pas mus savo kūnu, gimusiu iš Mergelės Marijos... (Mons. Adolfas
Grušas)