XIX eilinis sekmadienis

Tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 22–33)

NEBIJOTI DIEVO

Po duonos ir žuvų stebuklingo padauginimo Jėzus liepė mokiniams lipti į valtį ir plaukti į kitą ežero krantą, tuo tarpu pats pasiliko su minia. Tai gailestingojo Viešpaties paveikslas: Jėzus, apsuptas minios, kuri išsiilgusi Jo žodžio, Jo galios, pagydančios kūną ir sielą.

Tačiau greitai vaizdas keičiasi: Jėzus vėl vienas, tik šį kartą kalno viršūnėje, besikalbantis maldoje su dangiškuoju Tėvu. Neįmanoma atskirti šių dviejų vaizdų. Jėzaus buvimas Tėvo artumoje įgalina Jį taip pat būti su žmonėmis, jiems nešti išganymo žinią.

Tuo iškalbingesnis yra ežere atsidūrusių mokinių vaizdas. Jie valtyje taip pat vieni, aplink juos nėra minios, nėra ir Jėzaus. Jie vieni patys, ir toji vienatvė tokia skirtinga nuo tos, kuri supo Jėzų, Jam besikalbant su Tėvu. Evangelistas tarsi pabrėžia, jog logiška, kad tada, kai su mokiniais nėra Jėzaus, jų valtis papuola į audrą. Niekada neįmanoma išvengti gyvenimo audrų, jei liekame patys vieni.

Niekuomet nėra tekę būti laive audros metu, tačiau teko matyti ne vieną filmą, skaityti pasakojimus tų, kuriems, kaip ir apaštalams, teko kovoti su įsisiautėjusiomis bangomis ir stipriu vėju, todėl įmanoma įsivaizduoti kokia slogi ir pavojaus kupina nuotaika tuomet vyrauja laive, koks trapus atrodo tas vienintelis prieglobstis, palyginus jį su griūvančiais vandens kalnais.

Baimė… Jausmas, užplūstantis žmogų tada, kai jis nebėra tikras dėl ateities, kai nežinome, į ką galime atsiremti ir netgi pati didžiausia parama atrodo menka. Išsigandus sunku ar net neįmanoma rodyti bet kokį optimizmą ir jei net praeityje panaši situacija jau buvo įveikta, nesėkmę išgyvename taip, tarsi jokios išeities nebebūtų.

Jėzaus mokiniai, atsidūrę bangų blaškomoje valtyje Tiberiados ežero viduryje ir apimti baimės, primena daugybę situacijų, kurias, tikriausiai kiekvienam yra tekę išgyventi.

Gyvenimas toks panašus į tą Tiberiados ežerą, o kiekvieno mūsų dienos – tai tarsi ta mokinių valtis. Dažnai plaukti yra lengva ir malonu, vanduo ramus ir saulė šviečia virš galvos, nesunku susiorientuoti, kokia kryptimi reikia keliauti, tačiau taip pat būna ir tokių situacijų, kai mūsų gyvenimą sukrečia audros, kai kyla grėsmė mūsų laimei, kai širdį sugniaužia baimė ir jau nebesame dėl nieko tikri. Tada suvokiame, jog esame silpni ir vieni…

Atrodo neįtikėtina ir absurdiška, kaip mokiniai elgiasi, pamatę prie jų artėjantį Jėzų: jie savo Išganytoją palaiko šmėkla ir Jo taip pat išsigąsta, tarsi Jis būtų pats didžiausias jiems gresiantis pavojus.

Vis dėlto ne kartą panašiai elgiamės ir mes. Mums nėra lengva rasti Dievui prideramą vietą mūsų gyvenime, negana to: mes Jį paverčiame vaiduokliu, tolimu tam, ką išgyvename. Kai mūsų gyvenimas tampa audringu ežeru, mes pasiduodame baimei ir netgi jei Dievas artinasi prie mūsų per draugišką žodį, per artimą žmogų, per maldos akimirkas… mes ir toliau liekame vieni, esame susirūpinę tik savimi ir šaukiamės pagalbos, nebeturėdami jokios vilties.

Šio sekmadienio Evangelija kaip tik ir liudija mums, jog negali būti beviltiškų situacijų. Jėzaus pakvietimas, skirtas Petrui: „Eik!“ galioja ir kiekvienam iš mūsų. Reikia tik nesileisti užvaldomiems baimės, neužsidaryti savyje, nelikti vieniems, be Dievo širdyje, ir tada tikrai įvyks stebuklas. Netgi tada, kai kils pavojus paskęsti, nes nė vieno žmogaus tikėjimas nėra tobulas, galime būti tikri, jog Išganytojas išties mums savo gelbstinčią ranką. (Mons. Adolfas Grušas)