Religinių bendruomenių vaidmuo kovoje su AIDS

Rugpjūčio 8-ąją, penktadienį, Meksikos sostinėje baigėsi XVII tarptautinė AIDS konferencija, trukusi 5 dienas. Šios konferencijos tikslas buvo naujausių mokslinių tyrimų pristatymas, susipažinimas su sėkmingiausiais kovos su AIDS epizodais arba, priešingai, su nepavykusiais. Konferencijoje, rengiamoje kas dvejus metus, taip pat apsvarstytos kovos su AIDS strategijos. Pranešama, kad konferencijoje dalyvavo apie 24 000 dalyvių iš 194 šalių. Pagal prieš keletą dienų publikuotą JT programos prieš AIDS (UNAIDS) ataskaitą, numanomas AIDS užsikrėtusių žmonių skaičius siekia 33 milijonus, nors ankstesnės prognozės kalbėjo apie 40 milijonų. Tai pozityvus poslinkis, bet toli gražu ne pergalė. Pagal tos pačios ataskaitos duomenis, daugiausia AIDS epidemija išplitusi subsaharinėje Afrikoje, kurioje gyvena du trečdaliai visų sergančiųjų: 22 milijonai. Pietų, pietryčių ir rytų Azijoje gyvena per 5 milijonus užsikrėtusiųjų. Lotynų Amerikoje 1,7 milijono, Šiaurės Amerikoje 1,2 milijono. Vakarinėje ir centrinėje Europos dalyje virš 700 000. Rytų Europoje ir centrinėje Azijoje 1,5 milijono.

Vienas iš svarbiausių klausimų – vakcinos prieš AIDS sukūrimas. Šiuo metu egzistuoja apie 20 vaistų prieš AIDS, tačiau dar nėra sukurta vakcina, kuri išvystytų imunitetą šiai mirtinai epidemijai. Neseniai žlugo, neperėjęs eksperimentavimo stadijos, dar vienas daug vilčių teikęs bandymas sukurti vakciną prieš AIDS. Tačiau mokslininkai tikina, kad nereikia nuleisti rankų. Pergrupavus turimas jėgas ir išteklius reikia dirbti toliau, mat turimos mokslinės žinios leidžia manyti, jog vakcinos prieš AIDS sukūrimas yra tikrai įmanomas.

Vakcina galbūt taptų pagrindiniu ginklu prieš AIDS, tačiau ko gero klaidinga manyti, jog su juo karas prieš epidemija jau laimėtas. AIDS epidemijos plitimo priežastys yra įvairios: ne tik medicininės, bet taip pat ekonominės ir politinės. Antai, net ir turint vakciną, reikia nacionaliniu lygiu veikiančios sveikatos apsaugos sistemos, kuri būtų pajėgi patikrinti ir prižiūrėti visų šalies gyventojų sveikatą. Dauguma mažiau turtingų valstybių tokios sistemos neturi, o ir iš turtingesnių valstybių patirties žinome, jog nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos sukūrimas ir ją aptarnaujančio personalo subūrimas yra daugelio metų darbas. O pastarasis vargu ar įgyvendinamas be ilgalaikės taikos, be bent kai kurių žmogaus teisių pripažinimo, be stabilios ekonomikos. Atskiro sprendimo būdo reikalauja AIDS plitimas per prostituciją, narkotikų vartojimą ar homoseksualius santykius.

Kovoje su AIDS aktyviai dalyvauja daug religinių bendruomenių, motyvuotos būtent savo religinių įsitikinimų. Krikščioniškų Bažnyčių atstovai prieš prasidedant pagrindinei konferencijai surengė ekumeninę paruošiamąją konferenciją, trukusią tris dienas, nuo liepos 31 d. iki rugpjūčio 2 d. Joje dalyvavo per puspenkto šimto delegatų.

Religinių bendruomenių – krikščionių, musulmonų, budistų ir kt. - indėlis kovojant su AIDS vis labiau pripažįstamas. Ne taip seniai jis buvo neretai ignoruojamas, dažnai dėl sekuliarių ideologinių motyvų, nuvertinusių vienus dalykus ir pervertinusių kitus.

Prieš kurį laiką kardinolas Barragan, Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos pirmininkas, pateikė duomenis, jog pasaulyje net ketvirtadalį visų įvairaus pobūdžio paslaugų AIDS ligoniams teikia katalikiškos institucijos.

Religinių bendruomenių objektyvus bei realus indėlis yra pripažintas ir Pasaulinės sveikatos organizacijos. Jos 2007 metų ataskaitoje konstatuojama, jog Afrikos kontinento valstybėse religinėms bendruomenėms priklauso nuo 30 iki 70 procentų sveikatos apsaugos institucijų.

Katalikiškos humanitarinės organizacijos Caritas Internationalis atstovas monsinjoras Vitillo, pats dalyvavęs konferencijoje Meksikoje, žinių agentūrai „Zenit“ duotame interviu pasakojo, jog katalikiškos institucijos, be tiesioginės pagalbos AIDS ligoniams, rūpinasi taip pat ir prevencija. Visų pirma, supažindina su epidemija ir su jos plitimo būdais. Primindama savo moralinę doktriną, Bažnyčia skatina tikinčiuosius susilaikyti nuo ankstyvų ir ikivedybinių santykių, o po santuokos laikytis ištikimybės. Tokių nuostatų laikymasis yra efektyvus prevencijos būdas prieš epidemiją, kurios plitimas dažnai tiesiogiai susijęs su daugelio seksualinių partnerių turėjimu. Pastaraisiais metais kreipiamas didelis dėmesys kovojant su AIDS socialine stigma, su AIDS ligonio išstūmimu į visuomenės pakraščius. Tikinčiųjų sielovadoje svarbu, anot monsinjoro Vitillo, pabrėžti, jog AIDS nėra „Dievo siųsta bausmė“. Apie tai daug kalbėjo ir Afrikos vyskupai, ir popiežius Jonas Paulius II, kurio pontifikato pradžioje AIDS epidemija buvo atpažinta. (rk)