Sportas – Dievo dovana

Dar ne vieną dieną milijonų žmonių dėmesį trauks didžiausias pasaulinis sporto renginys: XXIX dabartinių laikų Olimpinės žaidynės, šį penktadienį iškilmingai inauguruotos Pekine, Kinijoje.

Nuoširdžiai sveikinu šalį, kurioje vyks olimpinės žaidynės, organizatorius ir dalyvius, visų pirma atletus ir linkiu kuo geriausiai pasirodyti, pagal tikrą olimpinę dvasią,- praėjusį sekmadienį Viešpaties Angelo maldos metu sakė popiežius Benediktas XVI ir tęsė: - Dėmesingai seku šį svarbų sporto renginį – pasaulio mastu svarbiausią ir labiausiai laukiamą – ir nuoširdžiai linkiu, kad jis duotų pasaulio bendruomenei iš įvairių šalių atvykusių žmonių taikaus sambūvio, visiems bendro orumo gerbimo pavyzdį. Sportas teugdo tautų brolybę ir taiką,- linkėjo popiežius.

Popiežiaus dėmesys nėra tik asmeninis. Jis atspindi visos Bažnyčios dėmesį sporto pasauliui. Verta prisiminti Šventojo Tėvo pirmtako, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus jubiliejiniais 2000-aisiais metais, tarp kurio renginių buvo ir susitikimai su sportininkais bei sporto pasaulio veikėjais.

Aukodamas šventąsias Mišias pilname 80 000 vietų Romos olimpiniame stadione, Jonas Paulius II homilijoje paaiškino kodėl Bažnyčiai rūpi sportas.

Anot jo, šiuolaikinis sportas tapo modernaus pasaulio fenomenu, beveik „laiko ženklu“, išreiškiančiu naujus žmonijos poreikius bei lūkesčius. Sportas paplito kiekviename pasaulio kampelyje, peržengdamas kultūrų ir tautų skirtingumą. Todėl sportas tampa proga susitikti ir kalbėtis, nepaisant kalbos, rasės ar kultūros barjero. Taip sportas gali suteikti tikrą paramą tautų savitarpio supratimui ir prisidėti prie meilės civilizacijos įsitvirtinimo. Sportas turi auklėjamąją ir dvasinę dimensiją. Sportavimas jaunuoliuose ugdo tokias svarbias vertybes kaip lojalumą, ištvermę, draugystę, dalijimąsi ir solidarumą.

Jonas Paulius II dėkojo Dievui už sporto dovaną, lavinančią kūną, protą ir valią, kuriuos taip pat atpažįstame kaip Kūrėjo dovanas.

Apibendrinant popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, galėtume pasakyti, jog Bažnyčiai sportas rūpi todėl, kad jai rūpi pats žmogus ir didieji jo gyvenimo įvykiai.

Tačiau, taip pat perspėjo tuosyk popiežius, turime ryžtingai pasipriešinti nukrypimams, kai sportas pradeda trukdyti pilnam asmens išsivystimui, vietoje gyvenimo džiaugsmo tampa išnaudojimu ar (kūno, jėgos, pelno) stabmeldyste. Sportas yra dėl žmogaus, o ne žmogus dėl sporto.

Prisimindamas Sidnėjaus Olimpinių žaidynių metu atletų pasiektus rezultatus, Jonas Pauliaus II sakė, kad tai daugelio metų pasiaukojimo, kiekvieną dieną, vaisius. Tai sporto, ypač olimpinio sporto logika, - sakė popiežius ir reikšmingai pridūrė: - tai taip pat gyvenimo logika. Be pasiaukojimo nepasiekiami nei dideli laimėjimai, nei autentiškas pasitenkinimas.

Šia prasme kiekvienas krikščionis gali būti prilygintas „atletui“: ištvermingu maldoje ir dorybės pratybose. Tačiau tikrasis atletas, „stipriausias žmogus“ yra pats Kristus, dėl mūsų kovojęs ir įveikęs priešininką, šėtoną; parodęs, jog šlovė pasiekiama per kentėjimą.

Didelis sporto sielovados darbininkas Carlo Mazza, neseniai įšventintas į vyskupus, pats keliskart vykęs į Olimpines žaidynes kaip Italijos komandos kapelionas, rašo, jog visi XX amžiaus popiežiai kalbėjo apie sportą, nors vieną kartą. Pasak jo, sporto tema paliesta per 200 kartų (nors ir nėra tikslios studijos) įvairiose popiežių kalbose, homilijose bei susitikimuose. Didesnį dėmesį sportui skyrė Pijus XII, apie tai kalbėjęs 20 kartų; Paulius VI, sportą minėjęs bent 35 pasisakymuose ir ypač Jonas Paulius II, kuris apie tai kalbėjo bent 120 kartų. (rk)