Jų organizatoriai kinai sąmoningai pasistengė, kad žaidynių atidarymas įvyktų naujojo
tūkstantmečio aštuntų metų aštunto mėnesio aštuntą dieną. Mums tai gal atrodo tik
kaip nereikšmingas prietaras, tačiau kinai tvirtina, kad jiems aštuonetas yra laimę
ir sėkmę simbolizuojantis skaičius. Vis dėlto ne prietarai ar kinų liaudies papročiai
šiuo atveju svarbūs, o didžiulis pasitikėjimo kreditas, pritarimu olimpiadą rengti
Pekine duotas besikeičiančiai, tačiau vis dar ne visiškai iš totalitarinės praeities
išsivadavusiai Kinijai. Nes juk, nepaisant šiais lakais visur įsigalinčio tradicinių
papročių reliatyvizavimo, nepaisant akivaizdaus pragmatizmo Vakarų valstybių santykiuose
su Kinija, vis dar galioja arba bent turėtų galioti tai, kas tradiciškai vadinama
„olimpine dvasia“.
Šis terminas mūsų laikus pasiekė iš senovės Graikijoje rengtų
olimpiadų. Senovės Graikijoje olimpiados buvo ne tik sporto varžybos, bet svarbūs
visą visuomenę liečiantys ir netgi religinių bruožų turintys renginiai. Olimpiados
taip pat buvo vienas laiko matavimo vienetų. Graikai laiką matavo ne tik metais, bet
taip pat ketverių metų trukmės vienetais – olimpiadomis. Kai artėdavo Olimpo kalno
papėdėje rengiamų sporto varžybų metas, visi Graikijos miestai skelbdavo paliaubas.
Priešai nustodavo būti priešais. Besivaidijančių ir tarpusavy kariaujančių miestų
gyventojai keliaudavo į žaidynių vietą. Paliaubų laikydavosi netgi pakelių plėšikai.
Keliaujančiųjų į olimpiadą žmonių užpuolimas ir tuo pačiu paliaubų pažeidimas buvo
laikomas šventvagišku ir griežtai baudžiamu nusikaltimu. Iš čia ta „olimpinė dvasia“,
kurią bandoma gaivinti prieš šiek tiek daugiau kaip šimtą metų pradėjus rengti moderniųjų
laikų olimpiadas.
Apie Pekine prasidedančią olimpiadą užsiminė ir popiežius
Benediktas XVI praėjusio sekmadienio vidudienio maldos proga.
Nuoširdžiai sveikinu
šalį, kurioje vyks olimpinės žaidynės, organizatorius ir dalyvius, visų pirma atletus
ir linkiu kuo geriausiai pasirodyti, pagal tikrą olimpinę dvasią,- kalbėjo popiežius
sekmadienį, rugpjūčio 3 dieną. Dėmesingai seku šį svarbų sporto renginį – pasaulio
mastu svarbiausią ir labiausiai laukiamą – ir nuoširdžiai linkiu, kad jis duotų pasaulio
bendruomenei iš įvairių šalių atvykusių žmonių taikaus sambūvio, visiems bendro orumo
gerbimo pavyzdį. Sportas teugdo tautų brolybę ir taiką.
Nors sportas nėra tiesiogiai
susijęs su Bažnyčios misija, vis dėlto juo Bažnyčia domisi. Sportas tai ne tik olimpiados
ar pasaulio čempionatai, ne tik dideli komerciniai interesai, bet visų pirma žmogaus
ugdymas, pramoga, sveikata. Sportas formuoja žmogų. Tai plotmė, kurioje žmogus stengiasi
atskleisti visas savo galimybes. Tai sritis, kuri reikalauja aukojimosi, didelių pastangų,
didelio ne tik fizinio, bet ir emocinio angažavimosi, valios, širdies. Sportas taip
pat yra labai svarbi meilės civilizacijos kūrimo priemonė. Jei sporte netrūksta broliškumo,
dvasios kilnumo, sąžiningumo, pagarbos kitam žmogui ir sau pačiam, savo kūnui – tuomet
sportas tikrai padeda kurti žmogaus vertą, dorą visuomenę, kurioje viešpatauja ne
“antagonizmas”, bet “agonizmas”, tai yra – ne priešiškumas, bet sąžininga, sveika
konkurencija. Šitaip suprantamas, sportas nėra pats sau tikslas, bet yra kilni visuomenės
ugdymo priemonė.
Prasidedant Pekino olimpinėms žaidynėms verta prisiminti,
kad klasikinėje kultūroje suformuluotas sveikos sielos sveikame kūne idealas nuo pat
pradžių buvo artimas ir krikščionybei. Helėniškoje kultūroje užaugęs apaštalas šv.
Paulius kalbėdamas apie krikščionišką tobulumą, dažnai naudodavo iš sporto srities
paimtas metaforas. Štai, pavyzdžiui savo Antrajame laiške Korintiečiams apaštalas
Paulius rašo: “Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas
gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis
nuo visko susilaiko; jis taip daro norėdamas gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį.
Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo
kūną ir darau jį klusnų”. Panašią metaforą randame ir šv. Pauliaus Antrajame laiške
Timotiejui: “Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą, todėl manęs
laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas”.
(jm)