Sekmadienio vidudienio malda Alpėse

Sekmadienį popiežius Benediktas XVI susitiko su Šiaurės Italijos Bressanone / Brixen miestelio gyventojais ir drauge su jais kalbėjo vidudienio maldą. Nors šiame Alpių kalnų papėdės miestelyje, Pietų Tirolio regione, netoli Italijos sienos su Austrija, popiežius atostogauja jau visą savaitę, tačiau sekmadienio vidudienio maldos susitikimas buvo pirmas jo viešas pasirodymas nuo atostogų pradžios.

Brixeno / Bressanonės kunigų seminarijoje atostogaujančiam popiežiui garantuota visiška ramybė ir privatumas. Neskelbiamos žinios apie popiežiaus dienotvarkę. Žinoma tik tiek, kad drauge su Benediktu XVI atostogauja ir jo brolis prelatas Georgas Ratzingeris ir kad popiežius rašo savosios knygos „Jėzus iš Nazareto“ antrąją dalį.

Sekmadienio vidudienio maldos susitikimas vyko aikštėje prieš Brixeno / Bressanonės katedrą. Prieš atvykstant Šv. Tėvui, toje pačioje aikštėje buvo aukojamos Mišios, kurioms vadovavo vietos vyskupas – Bolzano - Bressanone / Bozeno – Brixeno ordinaras Wilhelm Egger.

Svarbiausia Pietų Tirolio regiono ypatybė yra ta, kad didesnė dalis gyventojų kalba vokiškai. Italijai Pietų Tirolis atiteko tik po Pirmojo pasaulinio karo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia buvo Austrija. Dabartinės Italijos santvarkoje Pietų Tiroliui garantuota plati kultūrinė, o dalinai taip pat ir politinė autonomija. Vokiečių kalba čia turi tokį patį oficialios valstybinės kalbos statusą kaip ir italų kalba. Tad ir popiežiaus kalba prieš sekmadienio vidudienio maldą skambėjo vokiškai ir itališkai.

Pirmiausia Šv. Tėvas dėkojo vietos vyskupui Wilhelmui Eggeriui už svetingą priėmimą; dėkojo vietos tikintiesiems už nuoširdumą ir meilę; taip pat vietos civilinei valdžiai ir policijos pareigūnams už rūpestingą ir pasiaukojimo kupiną darbą, kurio dėka popiežius gali ramiai leisti vasaros poilsio dienas. Galiausiai popiežius dėkojo Dievui už gražią gamtą ir už saulėtas dienas.

Po to, kaip įprasta sekmadienio vidudienio maldos proga sakomose kalbose, popiežius trumpai komentavo sekmadienio Mišių Žodžio liturgijos skaitinius. Pirmasis skaitinys mums primena, jog gyvenime yra didžiųjų dalykų, kurių neįmanoma nei nusipirkti, nei už juos pinigais atsilyginti. Tuos elementarius ir svarbiausius dalykus – saulę ir jos šviesą, orą, vandenį, pasaulio grožį, meilę, draugystę, o taip pat gyvybę - mes gauname dovanai. Antrasis skaitinys priduria, jog šių dalykų nieks, jokia jėga, jokia diktatūra negali iš mūsų atimti. Mes esame Dievo mylimi, per Kristų Dievas mus kiekvieną pažįsta ir myli. Nieks negali mūsų nuo šitos meilės atskirti. Sekmadienio Mišių Evangelija priduria dar ir trečią dalyką – jei Dievas mus taip dosniai apdovanojo, tai ir mes turime dalintis turimomis gėrybėmis su kitais žmonėmis. Turime dalintis meile, draugyste, gerumu, o taip pat ir materialinėmis gėrybėmis. Evangelija juk kalba apie duonos padauginimą. Turime būti dosnūs žmonės. Jei gauname, privalome ir duoti. Turime stengtis, kad šis mūsų pasaulis būtų žmoniškesnis, artimesnis Dievui.

Toliau kalbėdamas itališkai popiežius priminė šiomis dienomis sukankančias Dievo Tarno popiežiaus Pauliaus VI mirties trisdešimtąsias metines.

Tą 1978 metų rugpjūčio 6-osios vakarą kai jis mirė buvo švenčiama Viešpaties Atsimainymo šventė – dieviškosios šviesos slėpinys, kuris ypatingai žavėjo jo sielą. Būdamas vyriausiasis Bažnyčios ganytojas, Paulius VI ragino Dievo tautą kontempliuoti Kristaus – žmogaus Išganytojo ir istorijos Viešpaties – veidą. Meilės kupinas žmogaus širdies ir proto kreipimas į Kristų buvo vienas svarbiausių Vatikano II Susirinkimo tikslų. Šį tikslą iš jo paveldėjo ir ypač per didįjį 2000 metų jubiliejų išgarsino mano pirmtakas Jonas Paulius II. Kristus visko centre: Šventojo Rašto ir Tradicijos centre, Bažnyčios širdyje, pasaulio ir visatos pačiam vidury. Giovanni Battista Montini iš Milano katedros į Romos katedrą Apvaizdos buvo pašauktas labai delikačiu Susirinkimo momentu – kai palaimintojo Jono XXIII pranašiškai nuojautai buvo kilusi grėsmė likti beformei. Kaipgi galėtume nedėkoti Viešpačiui už Pauliaus VI vaisingą ir drąsų ganytojišką darbą. Į praeitį nukreiptam mūsų žvilgsniui aprėpiant vis platesnį akiratį, aiškiai matome kokį nežmoniškai didelį darbą atliko Paulius VI vadovaudamas Susirinkimui, jo sėkmingai pabaigai ir audringam posusirinkiminiam laikotarpiui. Kartodami apaštalo Pauliaus žodžius, tikrai galime sakyti, kad Dievo malonė jame „neliko bergždžia“, bet stiprino jo išmintį bei meilę Bažnyčiai ir žmogui. Dėkodami Dievui už šitą didį popiežių, įsipareigojame gilintis į jo mokymą.

Drauge su maždaug dešimčia tūkstančių Brixeno / Bressanonės katedros aikštėje buvusių maldininkų sukalbėjęs vidudienio maldą, popiežius dar kartą keliomis kalbomis sveikino susirinkusiuosius. Vienas sveikinimas skambėjo ladinų kalba. Šiuo senuoju romaniškųjų kalbų grupei priklausančiu dialektu kalba kelios dešimtys tūkstančių pietrytinių Alpių kalnų gyventojų. Labai panašus retoromanų dialektas naudojamas ir gretimuose Šveicarijos Alpių slėniuose. Retoromanų kalba yra viena iš keturių oficialių Šveicarijos kalbų.

Galiausiai susitikimo pabaigoje popiežius kelis sakinius skyrė rugpjūčio 8 dieną Pekine prasidedančioms olimpinėms žaidynėms.

Nuoširdžiai sveikinu šalį, kurioje vyks olimpinės žaidynės, organizatorius ir dalyvius, visų pirma atletus ir linkiu kuo geriausiai pasirodyti, pagal tikrą olimpinę dvasią. Dėmesingai seku šį svarbų sporto renginį – pasaulio mastu svarbiausią ir labiausiai laukiamą – ir nuoširdžiai linkiu, kad jis duotų pasaulio bendruomenei iš įvairių šalių atvykusių žmonių taikaus sambūvio, visiems bendro orumo gerbimo pavyzdį. Sportas teugdo tautų brolybę ir taiką,- linkėjo popiežius. (jm)