XVIII eilinis sekmadienis

Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius. Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“. Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“. Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“. Jėzus tarė: „Atneškite man juos“. Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų. (Mt 14, 13-21)

ŽMOGAUS DALIS

Evangelistas Matas, atsiliepdamas į Kristaus kvietimą, atrado savąjį dirvoje paslėptą lobį ir įtikėjo. Jis paliko savo patogų gyvenimą, kad sektų šį, gal keistoką, Mokytoją iš Nazareto, visiems atskleidžiantį veidą Dievo, kuris myli žvirblius, sėja Žodį ir nebijo raugių.

Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje Mato aprašytas duonos ir žuvų padauginimas, jį patį ir mus moko dar didesnių dalykų: nuostabiam ir didžiam Dievui reikia mūsų, Jis nori, kad mes Jį atneštume ten, kur laimės ir prasmingumo alkis tampa nepakeliamas.

Jėzus išgirdo apie Jono Krikštytojo suėmimą ir suprato, kad situacija tampa įtempta ir kalbėti apie taiką ir atsivertimą tomis dienomis gali būti net pavojinga. Gali būti, kad Jis norėjo kuriam laikui pasitraukti nuošaliau, tačiau, atvykęs į Galilėją, pamatė, kad minios ten susirinko ir Jo laukia.

Išganytojas nerodo jokio nustebimo ir nepanašu, kad dėl to būtų susirūpinęs. Jis nebekreipia dėmesio į galimai gresiantį pavojų ir rūpinasi minia, kuri yra tarsi kaimenė be piemens. Taip pat Jis elgsis ir Paskutinės Vakarienės metu ir netgi ant kryžiaus, kai saviesiems duos savo žodžius ir netgi savo gyvybę.

Šį kartą Išganytojui tenka susidurti su alkiu. Žmonės alksta… Jiems stinga duonos, teisingumo, gyvenimo prasmės, taikos ir ramybės…

Jėzui žinomas šis alkis. Dievas nėra atsiribojęs nuo žmogaus rūpesčių ir Jis kreipiasi į apaštalus, prašydamas, kad jie pamėgintų rasti spendimą.

Toks prašymas mokinių tarpe sukelia paniką. Argi ne Dievas turėtų spręsti iškylančias problemas? Apskritai, kam mums reikalingas toks Dievas, kuris prašo, kad mes Jam padėtume?

Jūs duokite jiems valgyti,- sako Išganytojas.

Šis prašymas piktina tikinčiuosius ir šiais laikais.

Mes visuomet tikime Viešpatį ir meldžiamės Jam, Jį garbiname ypač tada, kai mums patiems nereikia nieko daryti. Mes esame linkę tikėti į Visagalį Dievą, kuris pašalina blogybes ir ištaiso mūsų kvailystes. Ar ne kaip tik tokio Dievo mes pageidaujame? Mums reikalingas Dievas, pastebintis kančią, ir, kaip šviesus Valdovas, išklausantis savo tarnų maldas.

Jėzus, tačiau, prašo, kad su Juo kartu būtume ir mes.

Kai mes maldoje kreipiamės, prašydami: „Viešpatie, sustabdyk karus!“, Dievas mums atsako: „Pirmiausia jūs tapkite taikos kūrėjais“, o kai šaukiamės jo, maldaudami: „Padėk šiam ligoniui!“, Dievas atsako: „Tu tapk jam mano paguoda“.

Į tokius žodžius mes turėtume tik vieną atsakymą: mes nesugebame, mums neužtenka tikėjimo, mūsų širdyje yra pernelyg daug raugių. Kiekvienas pasiteisinimas tinka, kad tik neatsilieptume į Dievo kvietimą, tačiau Jėzus, kaip ir tą dieną, kai apaštalai teisinosi neturį pakankamai duonos, nenusileidžia: jam pakanka tiek, kiek yra, net jei tai būtų ir labai nedaug.

Dievui reikalingas ta akivaizdus neproporcingumas: keli duonos kepalėliai ir kelios žuvys neaprėpiamai miniai – tai situacija, kuri yra nepatogi, net savotiškai nemaloni. Jokios žmogiškos jėgos turimomis priemonėmis nepajėgtų pasotinti tokios minios.

Panašioje situacijoje atsiduria nemaža tikinčiųjų, besistengiančių skelbti Dievo Žodį, parodyti draugiškumą, pasidalyti širdies gerumu.

Katechetas vieną valandą per savaitę bendrauja su sakramentams besiruošiančiais vaikais, pasakoja jiems apie tikėjimą ir sugebėjimą tuo gyventi, o jie paskui ištisą savaitę gyvena priešingame prievartos, egoizmo ir savanaudiškumo pasaulyje.

Tikintis pareigūnas stengiasi savo pareigas atlikti sąžiningai, išlaikyti širdyje ramybę ir pasitikėjimą Dievu, tuo tarpu tiek darbo kolegos, tiek klientai iš jo juokiasi ir išnaudoja…

Kunigas, pašventęs savo gyvenimą Evangelijai, skuba iš vienos parapijos į kitą, kad tik visi jam patikėti žmonės galėtų pasinaudoti sakramentų malonėmis, o žmonės laiko jį Bažnyčios biurokratu.

Ar tikrai tokiu atveju reiktų pasiduoti?

Tikrai ne, nes mūsų pastangas palydės Dievo malonė, jos bus pranašišku ženklu, pakartojančiu Dievo Žodžio sėjėjo mostą, taps vilties paveikslu, atkartojančiu šeimininko kantrybę, susidūrus su klastingai pasėtomis dirvoje raugėmis. (Mons. Adolfas Grušas)