Šešioliktasis eilinis sekmadienis

Jis pateikė jiems kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: 'Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?' Jis atsakė: 'Tai padarė mano priešas'. Tarnai pasisiūlė: 'Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime'. Jis atsakė: 'Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: 'Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną'“. (Mt 13, 24-30)

DIEVO KARALYSTĖ, Mons. Adolfas Grušas

Klausantis šio sekmadienio palyginimo, gali susidaryti įspūdis, kad Dievas visuomet gyvena sėjos sezone.

Tai vilties ir kantrybės metas…

Tik mes nuolatos skubame pirmyn, deginame nuplėštus kalendoriaus lapelius, mums nuolat trūksta kantrybės.

Dievas kuria savo karalystę, ir mums tenka kalbėti apie karalystės pradžią: menką, beveik nepastebimą.

Dievo karalystė prasideda visur, niekam jos pradžios nepastebint, nes žmonės nemoka pastebėti menkų ženklų, o nuolat laukia didingų įvykių, fanfarų skardėjimo… ir nesugeba pastebėti Karalystės atėjimo.

Dievas į žemę ateina kaip sėkla, kaip raugas, kaip mažytis daigelis.

Jėzus yra sėjėjas ir sėkla. Vieną dieną šis nuostabus ir atkaklus sėjėjas nesvyruos tapti į žemę mestu kviečių grūdu, kad apmirtų krauju apšlakstytoje Golgotos žemėje.

Jėzus veikia tyliai, kaip raugas maišyme, kad save, kaip duoną, atiduotų žmonėms.

Kad gyventum, reikia išnykti…

Kad taptum raugu, tenka pradingti tarp kitų sumaltų grūdų…

Dievo karalystėje sėkmę, įtaką užtikrina mažumas, o ne priemonių gausa ar didybė. Jėzaus minimas garstyčios grūdelis, tampantis medžiu, šlovina ne savo didybę, bet gyvenimą. Jis svarbus ne todėl, kad patraukia dėmesį, iškyla virš kitų, bet todėl, kad ant jo šakų gali ilsėtis padangių sparnuočiai. Taip, jis tampa matomas, bet ne tam, kad juo gėrėtųsi, bet kad būtų naudingas kitiems.

Todėl nereikia pasiduoti nekantrumui.

Mes turime išmokti pakęsti save pačius, kaip tai daro Dievas.

Šio sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje girdima Išminties knygos ištrauka yra bene vienas iš pačių giedriausių Šventojo Rašto puslapių.

Jame kalbama apie tai, kad Dievas nepiktnaudžiauja savo galybe. Vietoje to, kad verstų Jo bijoti, trokšta būti mylimas, teisdamas yra švelnus ir viešpataudamas visiems atleidžia. Dievo politika yra gailestingumas, o jo diplomatija vadinama užuojauta.

Dievas trokšta, kad jo vaikai būtų kupini „giedros vilties“. Netgi jei jie padarytų įvairiausių kvailysčių, jiems visuomet paliekama galimybė sugrįžti per atgailą.

Mes turime mokytis iš Dievo švelnumo, rūpestingumo, geranoriškumo, išsiilgusio laukimo.

Neturime aukštinti savęs, puikuotis, tačiau drauge negalime savęs niekinti, nusivilti dėl praeities, kankintis dėl padarytų klaidų.

Negalime pasiduoti nerimui, negalime leistis praryjami nusivylimo.

Niekas neturi kankinti savęs, tačiau privalo ieškoti ramybės savo širdyje, švelninti bet kokią įtampą, gerbti gyvenimą ir leisti sau gyventi.

Kai tai suvokiame, galime pasakyti, jog ir mes, kaip Dievas, esame sėjėjai, besirūpinantys Karalystės kūrimu savyje.

Reikia tiktai saugotis vieno: skubėjimo. Dievas veikia kantriai ir lėtai, nebijodamas atiduoti savęs žmogui, kad žmogus Jį priimtų ir juo gyventų.

Tada menkas žmogus tampa didis. Tada tame žmoguje yra vietos prisiglausti ne vien padangių sparnuočiams, bet ir visiems, išsiilgusiems Dievo karalystės…