2008-07-15 17:30:32

Kas veiksmingiau AIDS prevencijoje: susilaikymas ir ištikimybė ar prezervatyvai?


Debatai šia tema tęsiasi jau daug metų. Oponuojančios pusės visada turi ko papriekaištauti viena kitai. Prezervatyvų šalininkai kaltina oponentus krikščionišku fundamentalizmu, o šie kritikuoja AIDS epidemijos problemos sprendimo būdą, aprašomą kaip „dar daugiau prezervatyvų!“.

Jungtinių Tautų agentūros UNAIDS ataskaitos duomenimis, 2007 metų pabaigoje pasaulyje buvo 33,2 milijonai žmonių planetoje sirgo AIDS. Tai milžiniškas skaičius. Tačiau yra ir pozityvus aspektas: šis skaičius yra mažesnis už anksčiau prognozuotą 39 milijonų AIDS ligonių skaičių 2007 metų gale. Prognozes pakoregavo duomenys iš kelių Afrikos valstybių ir ypač iš Indijos. Bet kokiu atveju, AIDS išlieka tikra epidemija: kasdien 6800 asmenų užsikrečia ŽIV virusu.

Nuo AIDS labiausiai kenčia subsaharinės Afrikos valstybės. Čia gyvena 68 procentai visų pasaulio AIDS ligonių ir miršta trys ketvirtadaliai visų epidemijos aukų pasaulyje. Kai kuriose šalyse AIDS užsikrėtę asmenys sudaro net keliolika procentų visų gyventojų, o Svazilande net 26 procentus.

Nors AIDS užsikrėsti galima įvairiais keliais (tikrai didelė užsikrėtusių dalis yra nuo narkotikų priklausantys asmenys, naudojantys tuos pačius švirkštus ir pan.), daugeliu atveju tai įvyksta per lytinius santykius. Tikimybė užsikrėsti didėja santykiaujant su daugeliu partneriu: tiek „atsitiktiniuose“ santykiuose, tiek prostitucijos ratuose.

Jei geriausias būdas kovoti su AIDS yra ja nesusirgti, kitaip tariant, imtis prevencijos, tai kokio tipo prevencija turėtų būti taikoma lytinių santykių sferoje? Viena pusė teigia, kad susilaikymas ir ištikimi santykiai su vienu partneriu yra pati geriausia prevencija, kita pusė tvirtina, jog prevencijos raktas yra prezervatyvų naudojimas.

Polemikos lauku tapo Ugandos atvejis. Ši Afrikos valstybė vienintelė pasiekė tikrai didelių rezultatų kovoje su AIDS. Pirmasis AIDS atvejis šioje valstybėje užregistruotas 1982 metais. Po dešimties metų kai kuriose zonose šia mirtina liga jau buvo užsikrėtę net iki 30 procentų suaugusiųjų, kas trečias asmuo. O šiandien sergančių yra likę „tik“ 6-7 procentai.

Uganda iš kitų šalių skiriasi tuo, kad dar nuo aštuntojo XX amžiaus dešimtmečio pabaigos ir devintojo pradžios pradėjo taikyti taip vadinamąją ABC prevencinę programą, susidedančią iš trijų punktų: susilaikymo (A-„abstain“), ištikimybės (B – „be faithful“) ir prezervatyvų (C – „condoms“). Ši programa išsiskiria tuo, kad pirmenybę teikia tam tikru vertybiniu požiūriu pagrįstam ir atsakingai praktikuojamam seksualiniam gyvenimui: skatina susilaikymą bei ištikimybę monogaminio ryšio viduje. Jei asmeniui šių sąlygų nepavyksta išpildyti, tada jam siūloma naudotis prezervatyvais, tačiau pastarieji nelaikomi pirmąja, pagrindine, vienintele ir paskutine priemone.

ABC programos šalininkai teigia, kad būtent dėl jos Ugandoje jaunuoliai lytinį gyvenimą pradeda vėliau, tarp suaugusiųjų sumažėjo „atsitiktinių“ lytinių santykių su daugeliu partnerių, tad ir užsikrėtimo AIDS atvejų. Programos kritikai tuo netiki ir Ugandos padėtį aiškina kitaip: esą rodikliai pagerėjo todėl, kad į statistiką nebepatenka mirę vyresnės kartos ligoniai, o jaunesnių kartų asmenys užsikrečia mažiau būtent dėl prezervatyvų naudojimo.

Viena iš paskutinių publikacijų, kuri šiuo klausimu paskelbta birželio 30 dienos JAV dienraštyje „Washington Post“, aiškiai iliustruoja, jog AIDS prevencijos klausimas neatsiriboja nuo pasaulėžiūros. Anglikonų kunigo Sam Ruteikara, jau daug metų Ugandoje dirbančio AIDS prevencijos srityje, pasirašyto straipsnio antraštė aštri: „Leiskit mano tautai gyventi, AIDS uždarbiautojai“.

Ruteikara kritikavo tarptautinius ekspertus, kurie atvyksta su vakarietiškos seksualinės revoliucijos įtakotomis pažiūromis, pagal kurias susilaikymas ir ištikimybė kėsinasi į asmenų seksualinę laisvę.

Anot Ruteikara, šių ekspertų siūloma „universali prieiga“ prie vaistų nėra reali išeitis. Gydymas gyvenimą prailginančiais vaistais yra labai brangus, jais gali pasinaudoti labai mažas skaičius žmonių. Daug išleidžiama ne tik vaistų pirkimui, bet taip pat atvežimui, sandėliavimui, paskirstymui. „AIDS nebėra tik liga, ji tapo daugiamilijardine industrija“, rašo Ruteikara, tvirtindamas, jog daug efektyviau ir pigiau būtų investuoti į tokio tipo AIDS prevenciją, kaip ABC programa. Kadangi yra tiesioginis ryšys tarp AIDS plitimo ir daugelio partnerių turėjimo, tai išeitis paprasta – kuo daugiau ištikimybės, tuo mažesnė rizika. (Vis tik reikia pridurti, kad Nacionaliniame Ugandos kovos prieš AIDS plane numatyta 2007/2008 nemokamai išdalinti virš 120 milijonų prezervatyvų už 6,7 milijonų JAV dolerių sumą).

„Suprantame, kad jums svarbus atsitiktinis seksas, bet išlikti gyvais yra svarbu mums. Įsiklausykite į afrikietišką išmintį ir mes parodysime jums kaip sustabdyti AIDS“, rašo Ruteikara, kritikuodamas tarptautinius ekspertus dėlto, kad jie ignoruoja Ugandos patirtį ir stengiasi primesti su savo ideologija susijusius kovos prieš AIDS būdus.

ABC programa yra remiama Ugandos religinių bendruomenių, taip pat krikščioniškų Bažnyčių, mat ypač pirmi du punktai, skaistumas ir ištikimybė, yra suderinami su jų idealiomis vertybėmis ir požiūriu į šeimą. Kita vertus, ABC nėra religinė krikščioniška programa. Antai, ištikimybės principas joje siūlomas ir musulmonų šeimoms, kartais pasižyminčioms krikščionybės tradicijoje nepriimtina daugpatyste. „Ištikimos meilės“ principas yra suprantamas visiems.

Religinių bendruomenių indėlis kovojant prieš AIDS Ugandoje yra nepaneigiamas. Nacionalinės Ugandos AIDS komisijos duomenimis, iš 2000 nevyriausybinių organizacijų, kovojančių prieš epidemiją ir jos pasekmes, apie 1000 yra įsteigtos, išlaikomos, administruojamos religinių bendruomenių – katalikų, anglikonų, protestantiškų Bažnyčių, musulmonų. Jų veiklos spektras labai platus: nuo konsultacijų, lytinio švietimo mokyklose, ligonių gydymo ir slaugos iki rūpesčio našlaičiais likusiais vaikais ir dvasinės pagalbos. Šiuo metu Ugandos AIDS komisijos, koordinuojančios AIDS prevenciją šalyje, pirmininkas yra katalikų vyskupas Barnabas R. Halem Imana.

Kalbant apie platesnį kontekstą, 2003 metų kardinolo J. L. Barragan žinioje Pasaulinės AIDS dienos proga buvo rašoma, jog (tuo metu) medicininės pagalbos AIDS ligoniams bažnytinių organizacijų ir katalikiškų nevyriausybinių organizacijų (NVO) bendras indėlis sudarė apie 19 procentų visų medicininių paslaugų AIDS epidemijos aukoms. Valstybių įnašas sudarė 60 procentų, privačių nevyriausybinių organizacijų 11 procentų ir nekatalikiškų (religinių) organizacijų 10 procentų. Tad Bažnyčia yra iš tiesų svarbus valstybės socialinis partneris.

AIDS tema nesvetima popiežiui ir Šventojo Sosto institucijoms. Popiežius Jonas Paulius II, kurio pontifikato pradžioje ši liga buvo pirmą sykį oficialiai identifikuota, vėliau popiežius Benediktas XVI ne kartą yra pareiškę savo solidarumą su AIDS ligoniais ir raginę - diecezijas, parapijas, katalikiškas organizacijas – teikti epidemijos aukų kūnui ir dvasiai pagalbą.

Bažnyčia Afrikoje dažnai kalba apie AIDS. Verta paminėti du svarbius dokumentus. 2003 metais Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumas (SCEAM), apjungiantis viso kontinento katalikų Bažnyčią, publikavo laišką-veiksmų planą pavadinimu „Mūsų malda visada pilna vilties“. Jame AIDS ligoniams išreiškiamas solidarumas ir pateikiama daug veiklos gairių. Laiške primenamas popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimas kovoti prieš AIDS, nes „tai yra visų kova“. 2005 metais Rytų Afrikos katalikų vyskupų konferencijų asociacija (AMECEA) ši kvietimą pakartojo „apmąstyme apie AIDS iššūkį“, iškalbingai pavadintame „Kvietimas būti geraisiais samariečiais“.

Pastaraisiais metais Bažnyčia taip pat skiria didelį dėmesį kovai su AIDS epidemijos ligoniui uždedama socialine stigma, nulemiančia ligonio izoliavimą bei diskriminaciją visuomenėje. Bažnyčia, ypač Afrikoje, ne kartą yra paskelbusi, kad sergančiųjų AIDS jokiu būdu neatstumia ir kviečia juos išlikti aktyviais bažnytinės bendruomenės nariais. (rk)








All the contents on this site are copyrighted ©.