Kas veiksmingiau AIDS prevencijoje: susilaikymas ir ištikimybė ar prezervatyvai?
Debatai šia tema tęsiasi jau daug metų. Oponuojančios pusės visada turi ko papriekaištauti
viena kitai. Prezervatyvų šalininkai kaltina oponentus krikščionišku fundamentalizmu,
o šie kritikuoja AIDS epidemijos problemos sprendimo būdą, aprašomą kaip „dar daugiau
prezervatyvų!“.
Jungtinių Tautų agentūros UNAIDS ataskaitos duomenimis, 2007
metų pabaigoje pasaulyje buvo 33,2 milijonai žmonių planetoje sirgo AIDS. Tai milžiniškas
skaičius. Tačiau yra ir pozityvus aspektas: šis skaičius yra mažesnis už anksčiau
prognozuotą 39 milijonų AIDS ligonių skaičių 2007 metų gale. Prognozes pakoregavo
duomenys iš kelių Afrikos valstybių ir ypač iš Indijos. Bet kokiu atveju, AIDS išlieka
tikra epidemija: kasdien 6800 asmenų užsikrečia ŽIV virusu.
Nuo AIDS labiausiai
kenčia subsaharinės Afrikos valstybės. Čia gyvena 68 procentai visų pasaulio AIDS
ligonių ir miršta trys ketvirtadaliai visų epidemijos aukų pasaulyje. Kai kuriose
šalyse AIDS užsikrėtę asmenys sudaro net keliolika procentų visų gyventojų, o Svazilande
net 26 procentus.
Nors AIDS užsikrėsti galima įvairiais keliais (tikrai didelė
užsikrėtusių dalis yra nuo narkotikų priklausantys asmenys, naudojantys tuos pačius
švirkštus ir pan.), daugeliu atveju tai įvyksta per lytinius santykius. Tikimybė užsikrėsti
didėja santykiaujant su daugeliu partneriu: tiek „atsitiktiniuose“ santykiuose, tiek
prostitucijos ratuose.
Jei geriausias būdas kovoti su AIDS yra ja nesusirgti,
kitaip tariant, imtis prevencijos, tai kokio tipo prevencija turėtų būti taikoma lytinių
santykių sferoje? Viena pusė teigia, kad susilaikymas ir ištikimi santykiai su vienu
partneriu yra pati geriausia prevencija, kita pusė tvirtina, jog prevencijos raktas
yra prezervatyvų naudojimas.
Polemikos lauku tapo Ugandos atvejis. Ši Afrikos
valstybė vienintelė pasiekė tikrai didelių rezultatų kovoje su AIDS. Pirmasis AIDS
atvejis šioje valstybėje užregistruotas 1982 metais. Po dešimties metų kai kuriose
zonose šia mirtina liga jau buvo užsikrėtę net iki 30 procentų suaugusiųjų, kas trečias
asmuo. O šiandien sergančių yra likę „tik“ 6-7 procentai.
Uganda iš kitų šalių
skiriasi tuo, kad dar nuo aštuntojo XX amžiaus dešimtmečio pabaigos ir devintojo pradžios
pradėjo taikyti taip vadinamąją ABC prevencinę programą, susidedančią iš trijų punktų:
susilaikymo (A-„abstain“), ištikimybės (B – „be faithful“) ir prezervatyvų (C – „condoms“).
Ši programa išsiskiria tuo, kad pirmenybę teikia tam tikru vertybiniu požiūriu pagrįstam
ir atsakingai praktikuojamam seksualiniam gyvenimui: skatina susilaikymą bei ištikimybę
monogaminio ryšio viduje. Jei asmeniui šių sąlygų nepavyksta išpildyti, tada jam siūloma
naudotis prezervatyvais, tačiau pastarieji nelaikomi pirmąja, pagrindine, vienintele
ir paskutine priemone.
ABC programos šalininkai teigia, kad būtent dėl jos
Ugandoje jaunuoliai lytinį gyvenimą pradeda vėliau, tarp suaugusiųjų sumažėjo „atsitiktinių“
lytinių santykių su daugeliu partnerių, tad ir užsikrėtimo AIDS atvejų. Programos
kritikai tuo netiki ir Ugandos padėtį aiškina kitaip: esą rodikliai pagerėjo todėl,
kad į statistiką nebepatenka mirę vyresnės kartos ligoniai, o jaunesnių kartų asmenys
užsikrečia mažiau būtent dėl prezervatyvų naudojimo.
Viena iš paskutinių publikacijų,
kuri šiuo klausimu paskelbta birželio 30 dienos JAV dienraštyje „Washington Post“,
aiškiai iliustruoja, jog AIDS prevencijos klausimas neatsiriboja nuo pasaulėžiūros.
Anglikonų kunigo Sam Ruteikara, jau daug metų Ugandoje dirbančio AIDS prevencijos
srityje, pasirašyto straipsnio antraštė aštri: „Leiskit mano tautai gyventi, AIDS
uždarbiautojai“.
Ruteikara kritikavo tarptautinius ekspertus, kurie atvyksta
su vakarietiškos seksualinės revoliucijos įtakotomis pažiūromis, pagal kurias susilaikymas
ir ištikimybė kėsinasi į asmenų seksualinę laisvę.
Anot Ruteikara, šių ekspertų
siūloma „universali prieiga“ prie vaistų nėra reali išeitis. Gydymas gyvenimą prailginančiais
vaistais yra labai brangus, jais gali pasinaudoti labai mažas skaičius žmonių. Daug
išleidžiama ne tik vaistų pirkimui, bet taip pat atvežimui, sandėliavimui, paskirstymui.
„AIDS nebėra tik liga, ji tapo daugiamilijardine industrija“, rašo Ruteikara, tvirtindamas,
jog daug efektyviau ir pigiau būtų investuoti į tokio tipo AIDS prevenciją, kaip ABC
programa. Kadangi yra tiesioginis ryšys tarp AIDS plitimo ir daugelio partnerių turėjimo,
tai išeitis paprasta – kuo daugiau ištikimybės, tuo mažesnė rizika. (Vis tik reikia
pridurti, kad Nacionaliniame Ugandos kovos prieš AIDS plane numatyta 2007/2008 nemokamai
išdalinti virš 120 milijonų prezervatyvų už 6,7 milijonų JAV dolerių sumą).
„Suprantame,
kad jums svarbus atsitiktinis seksas, bet išlikti gyvais yra svarbu mums. Įsiklausykite
į afrikietišką išmintį ir mes parodysime jums kaip sustabdyti AIDS“, rašo Ruteikara,
kritikuodamas tarptautinius ekspertus dėlto, kad jie ignoruoja Ugandos patirtį ir
stengiasi primesti su savo ideologija susijusius kovos prieš AIDS būdus.
ABC
programa yra remiama Ugandos religinių bendruomenių, taip pat krikščioniškų Bažnyčių,
mat ypač pirmi du punktai, skaistumas ir ištikimybė, yra suderinami su jų idealiomis
vertybėmis ir požiūriu į šeimą. Kita vertus, ABC nėra religinė krikščioniška programa.
Antai, ištikimybės principas joje siūlomas ir musulmonų šeimoms, kartais pasižyminčioms
krikščionybės tradicijoje nepriimtina daugpatyste. „Ištikimos meilės“ principas yra
suprantamas visiems.
Religinių bendruomenių indėlis kovojant prieš AIDS Ugandoje
yra nepaneigiamas. Nacionalinės Ugandos AIDS komisijos duomenimis, iš 2000 nevyriausybinių
organizacijų, kovojančių prieš epidemiją ir jos pasekmes, apie 1000 yra įsteigtos,
išlaikomos, administruojamos religinių bendruomenių – katalikų, anglikonų, protestantiškų
Bažnyčių, musulmonų. Jų veiklos spektras labai platus: nuo konsultacijų, lytinio švietimo
mokyklose, ligonių gydymo ir slaugos iki rūpesčio našlaičiais likusiais vaikais ir
dvasinės pagalbos. Šiuo metu Ugandos AIDS komisijos, koordinuojančios AIDS prevenciją
šalyje, pirmininkas yra katalikų vyskupas Barnabas R. Halem Imana.
Kalbant
apie platesnį kontekstą, 2003 metų kardinolo J. L. Barragan žinioje Pasaulinės AIDS
dienos proga buvo rašoma, jog (tuo metu) medicininės pagalbos AIDS ligoniams bažnytinių
organizacijų ir katalikiškų nevyriausybinių organizacijų (NVO) bendras indėlis sudarė
apie 19 procentų visų medicininių paslaugų AIDS epidemijos aukoms. Valstybių įnašas
sudarė 60 procentų, privačių nevyriausybinių organizacijų 11 procentų ir nekatalikiškų
(religinių) organizacijų 10 procentų. Tad Bažnyčia yra iš tiesų svarbus valstybės
socialinis partneris.
AIDS tema nesvetima popiežiui ir Šventojo Sosto institucijoms.
Popiežius Jonas Paulius II, kurio pontifikato pradžioje ši liga buvo pirmą sykį oficialiai
identifikuota, vėliau popiežius Benediktas XVI ne kartą yra pareiškę savo solidarumą
su AIDS ligoniais ir raginę - diecezijas, parapijas, katalikiškas organizacijas –
teikti epidemijos aukų kūnui ir dvasiai pagalbą.
Bažnyčia Afrikoje dažnai kalba
apie AIDS. Verta paminėti du svarbius dokumentus. 2003 metais Afrikos ir Madagaskaro
vyskupų konferencijų simpoziumas (SCEAM), apjungiantis viso kontinento katalikų Bažnyčią,
publikavo laišką-veiksmų planą pavadinimu „Mūsų malda visada pilna vilties“. Jame
AIDS ligoniams išreiškiamas solidarumas ir pateikiama daug veiklos gairių. Laiške
primenamas popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimas kovoti prieš AIDS, nes „tai yra visų
kova“. 2005 metais Rytų Afrikos katalikų vyskupų konferencijų asociacija (AMECEA)
ši kvietimą pakartojo „apmąstyme apie AIDS iššūkį“, iškalbingai pavadintame „Kvietimas
būti geraisiais samariečiais“.
Pastaraisiais metais Bažnyčia taip pat skiria
didelį dėmesį kovai su AIDS epidemijos ligoniui uždedama socialine stigma, nulemiančia
ligonio izoliavimą bei diskriminaciją visuomenėje. Bažnyčia, ypač Afrikoje, ne kartą
yra paskelbusi, kad sergančiųjų AIDS jokiu būdu neatstumia ir kviečia juos išlikti
aktyviais bažnytinės bendruomenės nariais. (rk)