Telšių vyskupo Jono Borutos SJ kvietimas tikintiesiems atvykti į 2008 m. Didžiuosius
atlaidus Žemaičių Kalvarijoje
Mylimieji Kristuje, kaip kasmet, taip ir šiemet liepos 2 – 12 dienomis švęsime Žemaičių
Kalvarijos atlaidų šventę nuo seno žemaičių Didžiąją Kalvarija vadinamus.
Mūsų
vyskupas kankinys Vincentas Borisevičius 1944 metais kviesdamas vyskupijos tikinčiuosius,
nepaisant artėjančio karo fronto, vykti į tuos atlaidus rašė:
“Žemaičių Kalvarijon
liepos mėnesio pradžioje suplaukia minių minios.
Kas brangu yra Kalvarijoje
ne tik žemaičiams, bet ir visiems lietuviams? Ten yra Švč. Mergelės Dievo Motinos
stebuklingasis paveikslas… ten žmonės Švč. Mergelės užtariami, per ištisus amžius
yra įgiję daug malonių.
Ir šiemet Žemaičių Kalvarijon vyks visų pirma Telšių
vyskupijos tikintieji – žemaičiai. Kokį tikslą mes turėsim šiemet vykdami į tą brangią
šventovę?
Svarbiausias tikslas - pagarbinti Dievo Motiną Mariją.
Aukščiausia
garbė dera vienam Dievui. Tačiau tam tikrame laipsnyje garbė dera ir šventiesiems,
kurie myli Viešpatį Dievą. “Jei kas man tarnaus, mano Tėvas pagerbs jį” /Jn 12, 26/
- sako Kristus.
Kas gi labiau galėjo pašlovinti Dievą negu Marija? Marija labiausiai
Dievą pašlovino ir Jam tarnavo tada, kai Ji ramiai ir kantriai prie mirštančio ant
kryžiaus savo Sūnaus stovėjo. Vyrai tada išbėgiojo, žemė drebėjo, o Marija, kaip sako
šv. Ambraziejus, tvirtai prie visų išniekinto ir sužeisto savo Sūnaus stovėjo ir regėjo
kaip Jo kraujas ant žemes tekėjo… Taigi niekas Dievo valiai taip nesusilenkė, kaip
Marija. Jei Dievo prieteliai gerbiami, tai kaip turi būti gerbiama Dievo Motina. Eisim
mes Kalvarijon pagarbinti Marijos, o ir likę namie, Ją tomis dienomis garbinsim.
Antras
tikslas: prašysim Mariją gelbėti mus iš nuodėmių, kurios mums gali užtraukti Dievo
bausmę (…) Jei norime išsigelbėti iš gręsiančių nelaimių, turime šalinti nelaimių
priežastį – nuodėmę.
Juk kas yra nuodėmė? Nuodėmė yra Dievui pasipriešinimas,
sukilimas prieš Dievą. Dievas yra viso pasaulio Kūrėjas. Visa Dievo sukurta prigimtis
pripažįsta Dievo valdžią, Dievo klauso: “Visa tveria ligi šiol, kaip Tavo, o Dieve,
nuspręsta, nes Tau visa tarnauja” /Ps 118, 91/ - sako psalmininkas. Tik nusidėjėlis
išsiveržia iš bendros harmonijos. Jis vienas sako: “Aš netarnausiu”.
Kiek įvairiausių
nusikaltimų, kuriuos lengvapėdiškai žmonės daro. Štai vienur pasigėrusį randa negyvą,
kitur prisigėrę vieni kitiems gyvybę atima. Nuodėmėje mirusieji nelaidojami katalikiškai.
Tokių mirusiųjų giminės beldžiasi į kurijos duris, prašydami gelbėti iš to skausmo.
Ką pagelbės katalikiškas palaidojimas, jei siela nelaiminga?! Ar gali Dievas išgelbėti
tą, kuris savo gyvenimo darbais sukilo prieš Dievą ir Jam sakė: “Netarnausiu!”?
Ne
tik šie nusikaltimai vyrauja. Jūs patys, Mylimieji, žinot žudynes, pasileidimus, neteisybes,
Jūs žinot, kiek žmonių apleidžia velykinę išpažintį, o ir ją atlikusieji, tuojau pat
sunkiai nusideda. Koks nedėkingumas Dievui! Dievas mus į savo Šventąjį Tikėjimą pašaukė,
norėdamas mus laimingus padaryti. Mums savo mokslą davė, kad kiekvieną svarbų klausimą
galėtume išspręsti, kad neklaidžiotume. Deja, daugelis nenori tomis Dievo malonėmis
naudotis, nenori Dievo ir Jo kelių pažinti. Daugelis net svarbiausių katekizmo tiesų
nežino, o sekmadieniais bažnyčios nelanko, pamokslų neklauso. Geriau nuodėmingose
pramogose savo sielą, savo vaizduotę nuodijančiu maistu sotina. Kiekvienas nusidėjėlis
savo gyvenimo darbais piktžodžiauja Dievui, tyčiojasi iš Jo meilės, Kristaus Kraują
trempia savo purvinais iškrypimais! Ar ne pragariška piktybė, jei žmogus Dievo sukurtos
gamtos ir Jo malonės dovanas panaudoja piktam?!
Lietuvi, pamąstyk, suprask.
Tave Dievas tarsi ant rankų nešioja, tave glamonėja. Lietuvi, juk tu matai, kas pasidarė
nuo karo kituose kraštuose, o tau kol kas laimė tebešviečia. Tavo nameliai nesudeginti,
tavo artimieji gyvi, tu pavalgęs, apsivilkęs. Tai ar neglamonėja tavęs Dievas, ar
tavęs ant rankų nenešioja, o tu ką Dievui darai?
Yra tokių, kurie tik už vieną
nuodėmę yra amžiams pasmerkti, o tu kiek nuodėmių esi padaręs?! Atsiversk, daryk atgailą!
Kitaip ir tau prisiartins didelės nelaimės, kurių tu nelauki, kaip jos prisiartina
tiems, kurie sako “Man nereikalinga išpažintis”.
Nors šiais laikais žmonės
nemėgsta Kryžiaus kelio apmąstyti, tačiau Žemaičių Kalvarijoje tas šventas įprotis
praktikuojamas ne tik bendrai, bet ir atskirų asmenų. Kryžiaus kelias teprimena tau,
kad už tave Kristus kentėjo ir mirė. Tegu Kristaus kančia tave sugėdina, kad už tokią
didžią Dievo – Žmogaus meilę tu vis atsidėkoji nedorybėmis ir visai nesistengi jų
vengti. Jei eisi Kalvarijon arba namie pasiliksi, sutvarkyk išpažintyje savo sąžinės
reikalus, apmąstyk Kristaus kančią, aukotą dėl tavęs, prašyk Mariją, kad Ji užtartų
pas Dievą, išprašytų Dievo Gailestingumo, kad mūsų nebaustų dėl mūsų nuodėmių. Jei
tu Dievą atsiprašysi per išpažintį, būsi geras Dievui, Dievas tau gailestingumą parodys.
Visi, kurie eisit Kalvarijon, apsiplovę Atgailos sakramente, prašykit Mariją ne tik
už save, bet ir už visą mūsų Tėvynę.
Marija yra nusidėjėlių užtarytoja. Juk
Ji yra Motina to, kuris atėjo nusidėjėlių ieškoti ir juos laimingus padaryti. Marija
dėl mūsų, dėl nusidėjėlių yra Dievo Motina tapusi. Marija gelbsti visuose reikaluose.
Įvairių
reikalų verčiami lietuviai eina į Marijos šventoves: Aušros Vartus, Šiluvą, Žemaičių
Kalvariją. Šiais laikais mūsų rūpesčiai yra labai dideli. Kardas kybo ant mūsų galvų.
Šventasis Raštas ragina: “Savo rūpesčius Viešpačiui pavesk ir jis tave palaikys” /Ps
54, 23/. Kad Dievas mus išklausytų, kad Jis mums leistų iš nuodėmių atsikelti, kad
tos nuodėmės neužtrauktų nupelnytą Dievo bausmę, kad iš gręsiančių pavojų išgelbėtų.
Kreipkimės per Mariją į Viešpatį Dievą! Jos Švenčiausioji Širdis atjaučia “stokojantį
beturtį”, Ji mus atjaus bei gelbės.
Pasižadėkime tad Dievo Motinai būti geri,
ne tik nuodėmių išsižadėti, bet ir Jos pavyzdžiu sekti. Mes turime Ją sekti. Kas iš
to, jei mes Mariją žodžiais garbintume, o tokius darbus darytume, kurie Marijai nepatinka.
Mes sau prieštarautume, garbindami Marijoje tai, ką savo gyvenimu niekiname. Šventasis
Raštas pasakoja Marijos gyvenimo įvykį, kai Marija vargstančius, bėdon patekusius
žmones užtarė pas savo Sūnų ir davė tiems užtariamiesiems vieną patarimą. Jos patarimas,
nuo kurio priklauso visa Jos užtarimo sėkmė, buvo toks: “Darykite visą ką Jis (t.
y. mano Sūnus) jums lieps”. Šis Marijos patarimas, o teisingiau įsakymas, galioja
ir mums. Darykite tai, ką Kristus mums liepia, laikykimės Jo įsakymų.
Mes galim
Mariją sekti. Marijos gyvenimas yra paprastų dorybių grandis. Jos skaistybė, nuolankumas,
Dievo meilė, kantrybė, ištvermė, tikėjimas, pasitikėjimas Dievu – tai tos dorybės,
kurios kiekvienam žmogui prieinamos.
Tad taip ir elkimės. Būkime drąsūs Kristaus
išpažinėjai ne tik žodžiais, bet ir gyvenimo darbais ir Marijos pagalba bus mums užtikrinta!”
Toks
Telšių vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus testamentinis 1944 metų kvietimas į
Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Po metų, - t. y. 1945 m. – Žemaičių Kalvarijoje stovėjo
sovietinės armijos daliniai ir maldininkai vykti ten į atlaidus nebegalėjo, o dar
po metų – 1946 m. – vyskupas Vincentas jau laukė teismo nuosprendžio ir kankinio mirties
sovietiniame kalėjime. Tai, ką skaitėme yra jo, kaip Telšių vyskupo, paskutinis kvietimas
tikintiesiems vykti į Žemaičių Kalvariją kasmetiniam dvasiniam atsinaujinimui.
Mieli
žemaičiai ir visos Lietuvos tikintieji, sekdamas savo pirmtako Telšių vyskupo kankinio
pavyzdžiu, kviečiu jus ir šiemet (ir kasmet) vykti į Didžiuosius atlaidus Žemaičių
Kalvarijoje ir siekti vyskupo Vincento laiške nurodytų tikslų. Jie tebėra skaudžiai
aktualūs ir mūsų dienomis. Jų įgyvendinimo reikia Jūsų, Mieli Tikintieji, tikrajai
laimei, laimei Dievuje!
Šiais, 2008 metais, minėdami 20 metų sukaktį, kai Dievo
tarnas popiežius Jonas Paulius II suteikė Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai Bazilikos
vardą bei privilegijas, su dar didesniu uolumu skubėkim pasisemti tikėjimo ir doros
stiprybės tame Dievo malonių šaltinyje – Žemaičių Kalvarijos Šventovėje!