Popiežiaus Benedikto XVI ir Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus homilijos apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmei

Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišių homilija buvo neįprasta. Ji susidėjo iš dviejų dalių. Vieną dalį pasakė Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, o kitą – popiežius Benediktas XVI.

Po kelių popiežiaus įvadinių pasveikinimo žodžių homiliją pradėjęs Konstantinopolio patriarchas, savo mintis skyrė Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių susitikimui. Patriarchas priminė popiežiaus vizitą Turkijoje 2006 metais, kada Šventasis Tėvas dalyvavo apaštalo Andriejaus, Konstantinopolio Bažnyčios globėjo, iškilmėje. O dabar jis pats Romoje su dideliu džiaugsmu švenčia Romos Bažnyčios globėjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventę.

Pastaroji, tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčių tradicijose švenčiama nuo 258 metų. Rytų tradicijoje apaštalai pagerbiami ikona, kurioje jie vaizduojami kartu laikantys laivelį, simbolizuojantį Bažnyčią, arba apsikabinantys ir apsikeičiantys brolišku bučiniu Kristuje.

Patriarchas Baltramiejus I, kreipdamasis į popiežių Benediktą, sakė, jog tokiu pačiu bučiniu apsikeisti jis atvykęs į dabar švenčiamą iškilmę.

Patriarchas džiaugėsi, kad teologinis dialogas tarp Romos ir Konstantinopolio, nepaisant nemenkų sunkumų ir žinomų problemų, juda pirmyn. Jis sakėsi trokštąs ir meldžiąs, kad visos kliūtys būtų įveiktos ir kad būtų pasiektas, Dievo garbei, troškimo tikslas, vienybė.

* * *

Antrojoje homilijos dalyje popiežius Benediktas XVI pirmiausia kalbėjo apie apaštalus Petrą ir Paulių, apie tai, kaip jie per kankinystę tapo broliais ir naujosios krikščioniškosios Romos steigėjais.

Petras ir Paulius abu patyrė kankinio dalią Romoje. Bet kankinio kraujas neiššaukia keršto, bet sutaiko. Jis pasirodo ne kaip kaltinimas, tačiau kaip meilės jėga, kuri, pranokdama neapykantą ir prievartą, steigia naują miestą, naują bendruomenę. Per savo kankinystę Petras ir Paulius tapo Romos dalimi, per savo kankinystę Petras amžiams tapo Romos piliečiu. Per savo kankinystę, tikėjimą ir meilę abu apaštalai rodo, kur glūdi tikra viltis ir yra steigėjai naujo miesto, kuris turi visada vis iš naujo gimti senajame žmonių mieste, kuriam grėsmę kelia prieštaringos nuodėmės jėgos ir žmonių egoizmas.

Per savo kankinystę Petras ir Paulius visam laikui yra kartu. Krikščioniškoje ikonografijoje vaizduojamas abiejų apaštalų apsikabinimas pakeliui į kankinystę. Galima pasakyti: pati jų kankinystė yra amžino apsikabinimo realizavimas. Jie miršta už tą patį Kristų ir, per liudijimą dėl kurio atidavė gyvybę, yra viena.

Mažiausiai du kartus Paulius ir Petras buvo susitikę Jeruzalėje, galiausiai kiekvieno kelias baigiasi Romoje. Kodėl? Galbūt tai daugiau nei paprastas atsitiktinumas? Galbūt tame yra žinia?

Paulius atvyksta į Romą kaip kalinys, bet taip pat, kaip Romos pilietis, kuris, po arešto Jeruzalėje, kreipėsi į imperatorių ir buvo atgabentas į imperatoriaus teismą. Tačiau, gilesne prasme, Paulius į Romą atvyksta savanoriškai. Per svarbiausią savo laišką – laišką Romiečiams, skirtą Bažnyčiai Romoje ir glaudžiausiai išreiškiančio jo skelbimą ir tikėjimą, - Paulius vidumi jau buvo priartėjęs prie Romos. Laiško gale (Rm 15,22-29) Paulius užsimena, jog ketina keliauti į Ispaniją ir tikisi šios kelionės metu pasisvečiuoti Romoje.

Pasak popiežiaus, čia išryškėja du dalykai. Viena vertus, Roma Pauliui yra etapas pakeliui į Ispaniją, kitaip tariant, į jam žinomo pasaulio tolimiausią pakraštį. Taip jis įgyvendina Kristaus duotą uždavinį nešti Evangeliją iki žemės pakraščių. Antra vertus, Roma Pauliui yra daugiau negu kelionės etapas. Paprastai Paulius keliauja ten, kur Evangelija dar neskelbta. Sustojimas Romoje šiuo požiūriu yra išimtis, nes čia jau yra Bažnyčia, kurios pavyzdinis tikėjimas kalba visam pasauliui (Rm 1,8). Tačiau apsilankymas Romoje yra Pauliaus universalumo misijos, pasiuntinio visoms tautoms, dalis. Sustojimas Romoje yra dalis jo uždavinio nešti Evangeliją visoms tautoms – steigti visuotinę („katalikišką“) Bažnyčią. Kelionė į Romą yra Pauliaus misijos universalumo-katalikiškumo išraiška. Roma turi padaryti tikėjimą regimu visam pasauliui, turi būti susitikimo viename tikėjime vieta.

Kodėl Petras keliauja į Romą? Naujasis Testamentas apie tai pateikia tik netiesiogines užuominas. Evangelijoje pagal Morkų, kurią galima laikyti apaštalo Petro pamokslavimo atspindžiu, neprasprūsta momentas, kada romėnų šimtininkas, po Jėzaus Kristaus mirties ant kryžiaus, taria: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15,39). Po Kryžiumi gimsta tautų Bažnyčia: romėnų bausmių vykdymo būrio šimtininkas atpažįsta Kristuje Dievo Sūnų.

Apaštalų Darbai aprašo galutinį Evangelijos žingsnį į pagonių pasaulį per Italų kohortos šimtininko Kornelijaus epizodą (Apd, 10). Kornelijus, Dievo palieptas, pakviečia Petrą į savo namus, o šis, taip pat vykdydamas dievišką nurodymą, atvyksta į šimtininko namus ir pamokslauja. Šventajai Dvasiai nusileidus ant visų besiklausiusių, Petras taria „Argi kas galėtų šitiems neduoti krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!“. Apaštalų susirinkime Petras tampa Bažnyčios pagonims užtarėju (Apd, 15).

Žinoma, Laiške Galatams Paulius sako, jog Dievas suteikė Petrui jėgos apaštalauti tarp žydų, o jam tarp pagonių. Tačiau šie žodžiai galiojo tik tol, kol Petras liko Jeruzalėje su kitais, vildamasis viso Izraelio atsivertimu.

Tačiau įvykių akivaizdoje apaštalai pripažįsta, jog jie turi keliauti po visą pasaulį, skelbdami jam Evangeliją. Petras, kuris pirmasis pagal Dievo tvarką atidarė pagonims duris, patiki judėjų-krikščionių Bažnyčios vadovavimą Jokūbui jaunesniajam ir atsideda savo tikrajai misijai: vienintelės Dievo Bažnyčios, suformuotos iš judėjų ir pagonių, vienybės tarnystei.

Jei Pauliaus troškimas keliauti į Romą ypač pabrėžia universalumą-katalikiškumą, tai Petro, tautų atstovo, kelionė į Romą gali būti nusakoma žodžiu „vienas“: jo uždavinys kurti universalumo vienybę, vienybę Bažnyčios, sudarytos iš judėjų ir pagonių, iš visų tautų. Štai nuolatinė Petro misija: užtikrinti, kad Bažnyčia niekada nesusitapatintų su viena tauta, su viena kultūra, su viena valstybe. Kad būtų visada visų Bažnyčia. Kad vienytų žmoniją ir, virš visų sienų ir visų šio pasaulio pasidalijimų, liudytų Dievo taiką bei Jo meilės sutaikomąją jėgą. Technologijos, pasaulinis informacijos tinklas, bendrų interesų sąsajos suvienijo pasaulį. Tačiau be šios išorinės vienybės, paremtos materialiais dalykais, mums reikia ir vidinės vienybės, ateinančios iš Dievo taikos – vienybės tų, kurie per Kristų tapo broliais ir seserimis. Tokia Petro misija ir taip pat uždavinys, patikėtas Romos Bažnyčiai. (rk)