„Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties
Jėzaus Kristaus!“. Šiuo apaštalui šv. Pauliui būdingu sveikinimu kreipdamasis
į Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovus iš Rytų ir Vakarų bei į visus tikinčiuosius
ir piligrimus iš Romos miesto ir pasaulio, Šv. Tėvas Benediktas XVI pradėjo Pauliaus
metų šventimą Romos katalikų Bažnyčioje.
Pauliaus metai buvo pradėti per Šventųjų
Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišparus, kuriems šv. Pauliaus bazilikoje už Romos
mūro vadovavo popiežius Benediktas XVI, dalyvaujant Konstantinopolio ekumeniniam patriarchui
Baltramiejui I, kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių ganytojams.
Prieš
Mišparus popiežius iškilmingai įžengė į baziliką su Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu
Baltramiejumi I ir su anglikonų Bažnyčios primui atstovaujančiu Vest Indijos arkivyskupu
Drexel Gomez. Pirma popiežius, paskui kiti uždegė žvakes ir jas įstatė į žvakidę,
pastatytą bazilikos šventoriuje priešais Tautų apaštalo statulą, po to drauge įžengė
į šventovę pro bazilikos Pauliaus duris. Procesijoje priartėję prie konfesijos altoriaus,
Mišparų dalyviai užėmė jiems skirtas vietas, o Šv. Tėvas nužengė į kriptą po altoriumi
pasimelsti prie ten esančio apaštalo šv. Pauliaus kapo.
Per šiuos Mišparus,
- sakė įvadiniame žodyje popiežius, - vienijamės su visa Bažnyčia, kuri apaštalų Petro
ir Pauliaus asmenyse švenčia ir atpažįsta pirmuosius Kristaus prisikėlimo liudytojus
bei pasaulio ir istorijos keliais tebekeliaujančios Dievo tautos kertinius akmenis.
Mišparuose
giedotas psalmes ir giesmes užbaigė maldos, kurias skaitė popiežius, ekumeninis patriarchas
ir anglikonų ganytojas.
Kas buvo Paulius? Pats apaštalas, apžvelgdamas nueitą
gyvenimo kelią sako, kad jis buvo tikėjimo ir tiesos mokytojas pagonims, Jėzaus Kristaus
apaštalas ir šauklys. Bet šie žodžiai nėra tik žvilgsnis į praeitį. „Pagonių mokytojas“
arba „Tautų apaštalas“ yra ateičiai ir visoms tautoms bei kartoms skirti žodžiai.
Paulius nėra praeities figūra, kurią pamaldžiai mename. Jis taip pat yra mūsų mokytojas.
Jis ir mums yra Jėzaus Kristaus apaštalas ir šauklys, - sakė Mišparų homilijoje popiežius.
- Susirinkome ne tam, kad prisimintume praeities istoriją, kuri yra neatšaukiamai
praėjusi. Paulius ir šiandien nori prabilti į mus.
Popiežius sakė, kad būtent
dėl šios priežasties jis panorėjo paskelbti šiuos nepaprastus Pauliaus metus: kad
įsiklausytume į tai, ką apaštalas Paulius sako ir iš jo, kaip mūsų mokytojo, sužinotume
tikėjimą ir tiesą, į kurias yra įsišaknijusios Kristaus mokinių vienybės priežastys.
Popiežius
ypatingai pasidžiaugė Pauliaus metų ekumeniniu pobūdžiu ir Mišparuose dalyvavusiomis
skaitlingomis kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių delegacijomis, atskirai sveikino
ypač tas, kurių ryšius su apaštalu Pauliumi saisto Jeruzalė, Antiochija, Kipras ir
Graikija, tai yra, Pauliaus, veiklos geografinė erdvė prieš jo atvykimą į Romą.
Tačiau
kas buvo Paulius, ką jis sako man? - klausė Mišparų homilijoje popiežius. Ieškodamas
atsakymo Šv. Tėvas pasitelkė Šventojo Rašto tekstus.
Laiške Galatams Paulius
kalba apie Dievo jam suteiktą tikėjimą. „Gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo
mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Visa ką Paulius daro, pradeda veikti nuo
šio centro. Jo tikėjimas yra patirtis, kad Jėzus Kristus jį pamilo asmeniškai. Ši
meilė Pauliui atvėrė akis apie žmoniškosios egzistencijos tiesą, kuri apima viską,
įskaitant laisvę. Pauliui ši meilė tapo jo gyvenimo ir laisvės įstatymu. Šioje dvasioje
šv. Augustinas vėliau suformulavo garsų priežodį: „mylėk ir daryk ką nori“. Todėl
kas myli Kristų taip, kaip Paulius jį mylėjo, tas tikrai gali dalyti tą ką nori, nes
jo meilė yra suvienyta su Kristaus valia.
Apaštalų darbuose atpasakojamas
Viešpaties apsireiškimas Sauliui Damasko kelyje: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“
(Apd 9, 4). Šiuose Prisikėlusiojo žodžiuose, kurie perkeičia visą Sauliaus gyvenimą,
slypi mokymo apie Bažnyčią, kaip Kristaus mistinį kūną, esmė. Prisikėlęs Jėzus Kristus
liko su kūnu ir asmeniškai dalyvauja Bažnyčios gyvenime. Tai yra eucharistinis slėpinys,
per kurį Kristus nuolat dovanoja mums savo kūną ir paverčia mus savo kūnu. „Argi duona,
kurią laužome, nėra bendravimas Kristau kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis
esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10,16). Šiais žodžiais,
- kalbėjo Šv. Tėvas, - į mus kreipiasi ne tik Paulius, bet ir pats Viešpats: kaip
gi galėjote suluošinti mano kūną?
Anot popiežiaus, Kristaus veido akivaizdoje,
šie žodžiai drauge tampa svarbiu prašymu: vėl visus kartu suveski po visų pasidalijimų.
Padaryk, kad vėl taptų tikrove viena duona, kad mes, kad ir būdami daugelis, būtume
vienas kūnas.
Dėkokime Viešpačiui, kad pašaukė Paulių, - baigdamas kalbėjo
Šv. Tėvas. - Melskime jį, kad ir nūdieną dovanotų prisikėlimo liudytojų, kurie apšviesti
Kristaus meilės gebėtų nešti Evangeliją mūsų laikų žmonėms. Šv. Pauliau, melski už
mus!