Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko
Žmogaus Sūnų?“Jie atsakė: „Vieni Jonu
Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė:
„O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo
Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas
tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras
– Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.
Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje,
ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. (Mt 16, 13–19)
DVI KOLONOS,
Mons. Adolfas Grušas
Bažnyčioje yra tokių akimirkų, kuomet vieno ar kito dalyko
nesugebame paaiškinti logiškai, tačiau jos leidžia mums džiaugtis, kad priklausome
Bažnyčiai, kad gyvename didžiąja svajone apie Dievo Karalystę.
Šį sekmadienį
švenčiama iškilmė kaip tik ir yra vienas iš tokių netikėtumų…
Šiandien minime
šventuosius Petrą ir Paulių, jų kelią, jų tikėjimą, jų kovą.
Tai žmonės, kuriems
Dievas buvo visas jų likimas. Jie panašūs į mus ir būtini mums.
Petras ir Paulius
tokie skirtingi, kad, atrodytų, tarp jų beveik nėra nieko bendro.
Petras yra
žvejys iš Kafarnaumo, paprastas ir kiek netašytas žmogus, karšto būdo ir pasižymintis
nuojauta, kreipiančia jį link didelės asmenybės. Petras seka Mokytoją beatodairiškai.
Jis nėra pripratęs įsijungti į išmintingas teologines diskusijas. Sekdamas Jėzų, kurį
myli visa širdimi, Petras nesugeba laikytis diplomatijos ir ne kartą, kaip aprašyta
Evangelijoje, neapdairiai išsišoka, pats save pastatydamas į keblią padėtį.
Iš
tiesų, ką Petras, įpratęs prie sunkaus darbo, raukšlių išvagotu veidu, įdiržusiomis
nuo sunkių tinklų metimo ir suskeldėjusiomis nuo vandens ir saulės rankomis, galėjo
žinoti apie pranašystes ir rabinų kivirčus? Jis buvo paprastas ir konkretaus žmogus,
kur kas geriau išmanantis apie ežerą ir žuvis, tačiau kaip tik jį Jėzus pavadino Uola,
ant kurios stovės Bažnyčia.
Ne Jonas, didysis mistikas, o Petras Jėzaus buvo
išrinktas būti apaštalų vadovu, jam buvo pavesta saugoti brolių tikėjimą. Tikrai,
žvelgiant žmogišku požiūriu, nebuvo įmanoma rasti labiau netinkančio žmogaus.
Petro
istorija kupina netikėtumų ir labai skausminga. Jis turės patirti kryžių, skaudžiai
pajusti savo ribotumą, karčiai apverkti parodytą silpnumą… tam, kad taptų krikščionims
pavyzdžiu.
Nė vienas iš mūsų nežino savo tikėjimo, kol jis nėra išmėginamas.
Petras taip pat jausdamasis subrendęs tikėjime ir tvirtas savo įsitikinimuose, buvo
priverstas kovoti su savo baime, pajusti, ką reiškia išduoti savo Mokytoją, ir pravirkti…
Neveltui
jau po Jėzaus prisikėlimo ant Tiberiados ežero kranto, kur Jėzus klausė Petrą, ar
šis Jį myli, Petras nuleidžia galvą, jausdamas viduje deginančią žaizdą. Taip, jis
tiki, jis myli, jis jaučiasi galįs sustiprinti brolius ir vesti juos, tačiau sako
tik vieną žodį: „Myliu!“
Todėl mes ir mylime Petrą. Jis gal ir nėra pats geriausias
iš apaštalų, tačiau jis tikras, jis moka verkti ir nesibijo savo klaidų. Mums artimos
jo ašaros, nes jo trapumas ir baimė yra taip pat ir mūsų dalis.
Paulius yra
visiškai kitoks. Mokytas žmogus, intelektualas, nebijantis ginčytis. Jo tikėjimas
pasižymi savotišku fanatizmu. Jis visur pasaulyje regi Jėzaus iš Nazareto šviesą,
mums kalba apie karštą tikėjimą, pranašysčių ilgesį, charizmas, Dvasios liepsną. Pauliui
pradžioje priešinosi jo buvę draugai, fariziejai, o vėliau naujieji broliai, krikščionys,
kuriem nepatiko jo skelbiamos mintys. Kai kurie jo pamoksluose įžvelgė atsivėrimą
pagonybei ir Evangelijos išdavystę ir visokiomis priemonėmis bandė jam sukliudyti.
Pauliui teko parodyti daug kantrybės ir užsispyrimo, kad žmonės išgristų apie skelbiamą
Dievo karalystę! Dėl jo atkaklumo ir patirtų išmėginimų mes ir dabar esame Dievo malonės
vaikai.
Be Pauliaus krikščionybė taip ir būtų likusi Izraelio tautos tikėjimu.
Jis pasirūpino, kad būtų išgriautos žmones skiriančios sienos, jo nuopelnais Evangelijos
galybė persmelkė žmonijos istoriją.
Paulius buvo aistringas žmogus, mylintis
ir dovanojantis save bendruomenėms. Neveltui nuo šios dienos Bažnyčia, minėdama jo
gimimo dutūkstantąsias metines, ragina mus sau atskleisti ir geriau pažinti tą vidinę
liepsną, kuria gyveno Paulius. Tai iš tiesų turėtų būti metai, leidžiantys mums priartėti
prie jo žodžių, suvokti jo mintis iš naujo pažinti jo vidinę kovą.
Petras ir
Paulius buvo susitikę gal tik keletą kartų. Kartais jie ginčydavosi, susikirsdavo,
vienas kitą kvietė būti ištikimais Jėzui. Tačiau Viešpats, kurį jie abu karštai mylėjo,
juos abu padarė Bažnyčios kolonomis.
Petras, išreiškiantis tikėjimo tvirtumą,
ir Paulius, degantis noru skelbti Evangeliją, paklusnus Dvasios įkvėpimui…
Būtų
labai sunku drauge sujungti dvi tokias skirtingas asmenybes, tačiau kaip tik taip
elgiasi Bažnyčia, jiems skirdama bendrą šventę, norėdama džiaugsmingai paminėti tiek
jų skirtingumą, tiek vidinį tikėjimo turtą. Tai gražu ir kartu labai guodžia mus,
kad šiandien minime tuos du šventuosius: žvejį Petrą ir mokslininką Paulių, dvi kolonas,
kuriomis remiasi mūsų tikėjimas. Jie padeda mums džiaugsmingai išgyventi priklausomybę
Bažnyčiai.
Niekas nebūtų sujungęs dviejų tokių skirtingų asmenų…