Pristatytas laiškas Pasaulinės turizmo dienos proga: turizmas ir klimato kaita
Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų taryba pristatė laišką šių metų Pasaulinei
turizmo dienai, minimai rugsėjo 27-ąją.
Turizmas yra vienas iš klimato kaitos
faktorių. Kasmet apie 900 milijonų asmenų pasaulyje keliauja atostogauti į kitą šalį.
Jų poreikiams naudojamas oro, žemės ar vandens transportas išmeta daug teršalų, kaip,
pavyzdžiui, ir oro kondicionavimo prietaisai viešbučiuose.
Turizmas, kartu
su daugybe kitų žmogaus veiklų, prisideda prie taršos, globalaus atšilimo ir neigiamų
pasekmių aplinkai. Žmonija atsidūrė, kaip sako Biblijoje randama patarlė, prieš gėrio
kelią ir prieš blogio kelią.
Jei klausytume Pradžios knygoje užrašyto (Pr 1,1-31)
Dievo Žodžio tiesos, grožio ir poezijos, pasaulis mums atrodytų dovana, sodas, kuriame
vyrauja harmonija, gyvenimo džiaugsmas. Žemė yra sodas, vieta, kurioje kūriniai šlovina
meilę To, kuris juos sukūrė ir kur pusiausvyra yra norma.
Tačiau ten, kur viešpatavo
įkvėptojo autoriaus kontempliuotas grožis, durys lieka atviros laisvei be meilės ir
tiesos, nuodėmei ir baisybėms: pusiausvyra pakeičiama netvarkos, taiką užgožia prievarta,
kankinimai ir karas, o žaliuojančią augmeniją išdžiuvusi dykuma; nuodėmė ir Adomo
kaltinimas Ievai, savo sutuoktinei, rado vietą meilės dialoge tarp vyro ir moters,
toliau seka susipriešinimas, brolžudystė, tvanas.
Sodas tapo dykuma, bombos
išmušė kraterius, kontempliacija tapo uzurpacija, o dialogas – galios monologu, broliai
pavergė brolius, tautos neberado sode gyvybės medžio, nes ragavo vaisius nuo gėrio
ir blogio medžio.
Tačiau koks yra ekologinio gėrio kelias mums priešinantis
liūdnam klimato pasikeitimui? Atrodo, kad didysis iššūkis yra nesveiko narcisizmo
pranokime, kovoje su egoizmu, garbingame ir blaiviame žvilgsnyje į žemę, kuri rizikuoja
būti sunaikinta. Nereikia pasiduoti nevilčiai, bet, priešingai, priimti savo atsakomybę
individualiame ir kolektyviniame lygmenyje atkuriant harmoniją ir padedant planetai
sekti savo gyvybinį ciklą. Kitaip tariant, nebeprisidėti prie klimato atšilimo savo
veiksmais, suprasti kur yra ribos, atsižvelgti į ateinančių kartų poreikius. Nebūtų
teisinga, jei žmonės nulemtų žemės ir kartų kaitos galą dėl nerūpestingumo, dėl egoistinių
sprendimų ar besaikio vartotojiškumo: lygtais kiti ir tie, kurie ateis po mūsų nieko
nereikštų.
Koks, šiame kontekste, yra turizmo sielovados uždavinys? Tai atsakomybės
etikos plėtojimas. Ši etika gerbia ateitį ir tą ateitį įmanoma padarančias ekologines
bei klimatines sąlygas.
Turistai, kaip ir visi kiti, turėtų elgtis taip, kad
jų veiksmai kiek įmanoma mažiau kenktų aplinkai. Turistas taip pat gali pasirinkti
gėrio arba blogio kelią. Jis gali būti prieš arba už žemę. Gali padaryti visą eilę
pasirinkimų, kurie sumažins taršą – nuo transporto ir viešbučio iki naudojamo maisto.
Reikia naujų turistavimo būdų.
Taip pat reikia iš naujo atrasti ribos jausmą,
atsilaikant prieš troškimą tūrėti ir vartoti. Ribos jausmas atrandamas pripažįstant
panašių į save skirtingumą ir Kūrėjo transcendenciją kūrinių atžvilgiu. Ribos jausmas
turimas tada, kada nepretenduojama užimti kito vietą ir kai kitam pripažįstamos teisės,
kurių reikalaujama ir sau pačiam. Taip atsiveriama brolybei su visais žemėje, kuri
yra visų ir visiems, šiandien ir rytoj. (rk)