Antras prezidento rinkimų turas Zimbabvėje

Birželio 27 dieną Zimbabvėje vyks prezidento rinkimai, kuriuose susigrums dabartinis ilgametis šalies prezidentas bei autokratinio režimo lyderis Robertas Mugabe ir opozicijos lyderis Morganas Tsvangirai.

Tai jau antrasis balsavimo turas. Pirmasis įvyko kovo 29 dieną. Jo rezultatai buvo paskelbti po ilgo delsimo, tik gegužės 2 dieną. Juose pirmenybė atiteko opozicijos lyderiui (47,9 procentai prieš 42,3 procentus), nepaisant to, kad yra daug liudijimų apie valdančiojo režimo pastangas klastoti rinkimų rezultatus savo naudai.

Artėjant antrojo turo balsavimo datai, iš Zimbabvės ateina žinios apie masinę prievartą prieš opoziciją. Opozicija skelbia, jog mažiausiai 32 jos nariai buvo nužudyti, šimtai sumušti ir kankinti, daugybė žmonių paliko savo namus, baimindamiesi naktinių vizitų, kurių metu jiems žiauriai „paaiškinama“ kaip jie klydo balsuodami už opoziciją.

Katalikų Bažnyčios Zimbabvėje hierarchai taip pat ne kartą atvirai kritikavo Mugabe režimą ir kvietė demokratizuoti šalį. Žinoma, tokia pozicija neliko nepastebėta: vienas katalikų kunigas pasakojo, jog daug katalikų kunigų yra kareivių ir provyriausybinių paramilitarinių organizacijų juoduosiuose sąrašuose, jiems grasinama mirtimi, todėl jie priversti slėptis. Panašią padėtį išgyvena ir kitų krikščioniškų konfesijų nariai, pasisakę prieš Mugabe režimą.

Paskutinėmis dienomis pranešta, kad valdantysis režimas sustabdė paramos ir pagalbos teikimo organizacijų veiklą Zimbabvėje, dėl esą opozicijai palankios politinės propagandos. „Caritas Internationalis“ jau paskelbė komunikatą, kuriame perspėja, jog dabartinio neregėto ekonominio nuosmukio ir labai blogos bendros padėties kontekste pagalbos blokavimas gali išprovokuoti šimtus tūkstančių gyvybių kainuosiančią humanitarinę krizę. Panašiai deklaruoja ir JT agentūra UNICEF, išreiškusi nerimą dėl 180 000 vaikų padėties nutraukus pagalbą.

Nuo 1966 metų Zimbabvėje dirbantis jėzuitas Oskaras Wermter apie Mugabe režimą dviprasmiškų žodžių nekalba. Anot jo, Mugabe yra diktatorius, kuriam rūpi tik galios išlaikymas bet kokia kaina.

Jėzuitas primena įvykius, kurių metu Mugabe įgijo revoliucionieriaus šlovę – aktyvų dalyvavimą pilietiniame kare, kuris 1980 metais Zimbabvei atnešė nepriklausomybę. Pagrindiniai priešai tuomet buvo kolonizatoriai, baltieji, dažniausiai britų kilmės. Nors jie buvo nugalėti, tačiau Mugabe neapykanta baltiesiems kolonizatoriams ir vakarų valstybėms niekada neišblėso. Jo retorikoje jie išliko sąmokslininkai, kurie atsakingi už visas šiandienines blogybes ir liūdną krašto būklę: infliacija Zimbabvėje sumušė bet kokius rekordus, jau pasirodė 500 milijonų Zimbabvės dolerių banknotų (maždaug 2 JAV doleriai). O visos žiniasklaidos priemonės, kontroliuojamos valdžios, kasdien nuodija klausytojų protus neapykantos žinia – „britų sankcijos sugriovė ekonomiką“. Ir tik Mugabe galįs pasiekti „galutinę pergalę“ prieš kolonializmą.

Tėvas Wermter kartoja Zimbabvės vyskupų sielovadinio laiško Velykų laikui „Dievas išklauso prispaustųjų šauksmą“ pastabą, jog iš tiesų Mugabe neišlaisvino krašto nuo priespaudos, paprasčiausiai vieną siaurą elito grupę pakeitė kita. Baltųjų kolonizatorių vietą užėmė siauras Mugabe rėmėjų ratas, bet kokia kaina siekiantis išlaikyti privilegijas, galią ir turtus, sukūręs korupcinę sistemą, nevengiantis naudotis prievarta. O absoliuti dauguma krašto gyventojų ir toliau neturi jokių teisių.

Galiausiai jėzuitas abejoja ir dėl kaimyninių šalių pagalbos. Nors yra ženklų, kad net ir seniems bendražygiams bei rėmėjams Mugabe režimas jau pabodo, tačiau, kita vertus, baiminamasi, kad valdžios pasikeitimas Zimbabvėje paskatintų pakeisti „nepakeičiamus“ lyderius ir kaimynėse šalyse. Dar kiti bijo, jog praradę galią ir jos teikiamą apsaugą, pateks tiesiai į teisiamųjų suolą už nusikaltimus žmonijai. (rk)