Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys
be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų
maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“. Pasišaukęs
dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų
jas ir gydytų visokias ligas bei negales. Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas,
pavadintas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas;
Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas
ir Tadas; Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris ir išdavė jį.
Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: „Nenuklyskite pas pagonis
ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio
namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite
ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus.
Dovanai gavote, dovanai ir duokite! (Mt 9,36 – 10,8)
MINIA
IR BENDRUOMENĖ, Mons. Adolfas Grušas
Sklaidant
Evangelijos puslapius, kur dažnai regime Jėzų, apsuptą minių, ko gero, galėtume padaryti
išvadą, kad Dievui minia patinka. Tokia mintis tikrai būtų labai priimtina visiems
tiems, kurie savo populiarumą matuoja surinktomis gerbėjų miniomis ar viską vertina,
remdamiesi statistikos duomenimis.
Įsiklausius į šio sekmadienio Evangelijos
skaitinį, reiktų patikslinti: taip, Dievas mėgsta minias, tačiau nenori, kad jas sudarantys
žmonės ir toliau liktų minia. Jis trokšta mus pagydyti iš tos ligos, vadinamos minios
sindromu, kuomet žmogus minioje tampa nepastebimu. Neveltui, kaip rašo evangelistas,
matydamas minias Jėzus gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, tarsi avys
be piemens.
Dievui reikia ne minios, bet tautos. Jam reikia žmonių, o Jis mato
prieš save tik minią: anonimišką, pavargusią, nemylimą, nusivylusią gyvenimu…
Apie
tai Išganytojas ir kalba mokiniams, pasiųsdamas juos pas tuos žmones, suteikdamas
jiems valdžią piktosioms dvasioms. Jis įjungia apaštalus į savo paties meilę bei užuojautą
žmogui, kad jie pajėgtų minią paversti Dievo tauta.
Tikriausiai pirma reiktų
pasakyti, kuo skiriasi minia nuo bendruomenės.
Kiekvienas mūsų rečiau ar dažniau
susiduria su minia, patys tampame minios dalimi. Taip atsitinka, laukiant eilėje,
susispaudus su kitais autobuse, įstrigus automobilių kamštyje, besistumdant piko valandą
prekybos centre.
Kaip tik tada ir pajuntame, ką reiškia minia. Joje žmonės
nepažįsta vienas kito. Neįmanoma žinoti ar bent numanyti mus tą akimirką supančių
žmonių jausmų.
Negalėčiau pasakyti, ar eilėje stovinti moteris su pilnu krepšiu
produktų yra laiminga ar nelaiminga šeimoje…
Nenumanau, ar rimtas žmogus, aplenkiantis
mane gatvėje, eina susitarti dėl atostogų kelionės, ar išklausyti mediko diagnozės,
kuri, galbūt, tuojau atims jam gyvenimo džiaugsmo pojūtį…
Nežinau, ar dėmesį
patraukusi ir kažką tyliai sau šnabždanti mergina meldžiasi, ar kartoja kvailos dainelės
žodžius…
Neaišku, ar pro šalį praeinanti vienuolė yra padariusi taip pat ir
artimo meilės įžadą…
Minioje kiekvienas saugo savo paslaptį, savo skausmą ir
rūpesčius, bijo prabilti apie sunkumus, nes žino, kad jo rūpesčiai niekam nereikalingi,
o ištikus nelaimei, bent jau dauguma pasistengs delikačiai nusisukti į kitą pusę.
Minioje
nėra žmogaus. Lieka tik žmonių masė…
Tapti bendruomene, reiškia: pažinti vienam
kitą, susitikti žvilgsniais ir nusišypsoti vienas kitam, klausytis, kalbėtis, jausti
kitą žmogų.
Kitais žodžiais tariant, tai reikštų išėjimą iš slėptuvės, kurioje
užsidarome, galvodami, jog niekam nerūpime, jog nesame niekam reikalingi.
Kaip
tik dėl to Jėzus ir siunčia mokinius. Jam nerūpi sustatyti minią pagal ūgį, suorganizuoti
ir vesti ją reikiama kryptimi, mokyti ją, rūpintis, kad ji vis augtų.
Ne, Viešpačiui
rūpi, kad minioje atsirastų žmonių, galinčių pasakyti, jog jie žino, kad yra svarbūs
Dievui ir kitiems žmonėms, nebelaikančių savęs anonimine minios dalimi ir apie tai
kalbančių kitiems.
Apaštalai siunčiami, kad atrastų minioje žmones, pažvelgtų
į jų veidus, kiekvieną pašauktų vardu. Kiekvienas Dievo tautos narys privalo žinoti,
kad jis yra Dievo plane ir Jam rūpi.
Mes esame pašaukti išeiti iš minios… tiesiai
į Dievo glėbį…